Šventajame Rašte tai ne pirmas susitikimas prie šulinio. Taip pat prie šulinio susitiko Rebeka su Abraomo tarnu ir Rachelė su Jokūbu. Čia numalšinamas ne tik noras gerti; svarbiausia tai, kad ištroškusios širdys apdovanojamos meile. Jėzus taip pat prisėdo prie Jokūbo šulinio ištroškęs ir nuvargęs iš kelionės. Pirmiausia samarietė mato, kad šis ištroškęs žmogus yra žydas, vėliau suvokia, jog jis pranašas, ir galiausiai – kad Dievas. Pradžioje Jėzus nuolankiai prašo samarietės: „Duok man gerti.“ Jis provokuoja pokalbį ir pažada: „Kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius.“ Moteris pareiškia norinti šio vandens ir pasitikėdama atskleidžia savo gyvenimo intymius dalykus: „Aš neturiu vyro.“ Po šio išpažinimo ji nesiteirauja, kaip turėtų sutvarkyti savo gyvenimą, bet užduoda klausimą, kaip derėtų garbinti Dievą. Pasirodo, samarietė žino apie Mesiją ir jo laukia. Jis jai apsireiškia: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“ Per šį susitikimą staiga įvyksta didžiulė vidinė permaina. Moteris išsivaduoja iš pragaištingo gėdos jausmo ir atsiriboja nuo savo nelengvos ir nuodėmingos praeities. Ji netgi gali apie tai pasakoti kitiems: „Pasakė man viską, ką esu padariusi.“ Jos ankstesnis gyvenimas lieka antrame plane. Nuo šiol ji kupina džiaugsmo ir nori dalytis juo su kitais. Samarietė tampa pirmąja misioniere savo krašte: „Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo.“

Dievas, kuris yra meilė, visada pirmutinis ieško susitikimo su žmogumi. Jis laukia ten, kur žmogus siekia patenkinti savo troškimus ir poreikius. Taip buvo prie Jokūbo šulinio, taip yra ir šiandien. Gavėnia ir klausykla – tas laikas ir ta vieta, kur Jėzus šiuo metu laukia mūsų. Jis nori susitikti su kiekvienu žmogumi ne ypatingomis aplinkybėmis, bet jo gyvenimo kasdienybėje. Pirmiausia Jėzui rūpi išgirsti mūsų skaudžiausias problemas ir mus varginančius reikalus. Viešpats tobulai pažįsta visą žmogaus gyvenimą: tai, kas mumyse gero ir didingo, taip pat ir tuos dalykus, kurių gėdijamės ir slepiame. Jis laukia, kad pripažintume tiesą apie tai, kas mums skauda, trukdo ir mus niokoja, kad nuoširdžiai atvertume savo širdį, nes jis nori mums apreikšti savo didžius slėpinius. Jei žmogus nori pažinti tiesą apie Dievą, pirmiausia Dievui turi išpažinti tiesą apie save, apie savo nuodėmes.

Vesdamas dialogą su žmogumi, Dievas nesilaiko priimtų etiketo taisyklių. Jėzus kalba su moterimi, su kuria pagal tuometinius papročius jam vienam nedera kalbėti. Į mokinių nuostabą neatsako nė žodžiu. Veikiausiai Jėzaus žvilgsnis buvo toks iškalbingas, kad jiems nekilo noro klausinėti. Jis negaišta laiko tuštiems pokalbiams apie nieką. Po pokalbio su Jėzumi reikia eiti, palikus ąsotį su iki tol turėtais įsitikinimais, į miestą pas žmones ir skelbti, kad nuo šiol viskas bus kitaip. Šulinys yra tik pirmasis susitikimas. Dievas nori eiti su mumis toliau.

Evangelijos scena prasideda nesupratimu. Samarietė įsitikinusi, kad ji gali duoti Jėzui gerti, nes turi kuo pasemti, o jis – ne. Jai sunku patikėti, jog būtent jis gali duoti jai gyvojo vandens. Kiekviename mūsų glūdi slapta puikybė, šnabždanti, kad galime kažką duoti Dievui. Aukojame jam savo dalyvavimą Mišiose, maldą, gerus darbus, kovą su nuodėmėmis. Tikime, jog mainais už tai mums priklauso Dievo meilė ir amžinasis gyvenimas. Pasak rašytojo Liuiso, vos įtikėję, jog Dievas mus myli, pradedame galvoti, kad esame verti meilės. Pastebėję šiuos spąstus, imame svarstyti, kad Dievas mus myli, nes didžiadvasiškai gailimės dėl nuodėmių. Po to aukojame Dievui savo nuolankumą, slapta vildamiesi, tuo jį nustebinti ir sužavėti. Galiausiai nuolankiai konstatuojame, kad mums trūksta nusižeminimo. Tačiau už visų tų minčių atkakliai slypi įsitikinimas – esame patrauklūs ir tuo nusipelnome Dievo meilės. Iš tikrųjų būtent tai yra nesusipratimas. Negalime Dievui nieko aukoti, nes visa tai, ką turime – savo gebėjimus ir visą gyvenimą, – esame gavę ir nuolat gauname iš Dievo. Bandymai apdovanoti jį panašūs į vaiko prašymą: „Tėveli, duok man pinigų, nupirksiu tau gimtadieniui dovaną.“ Žinoma, tėvas duoda ir džiaugiasi dovana.

Tačiau Jėzus vis dėlto prašo samarietės gerti. Vadinasi, kažką galime jam duoti. Tas kažkas yra mūsų meilė: Jėzus trokšta mūsų meilės. Tos meilės jis dramatiškai prašė nuo kryžiaus šaukdamas: „Trokštu!“ Dievas apdovanojo mus laisve. Iš jo gaunamą meilę galime jam dovanoti arba ne. Kitkas nėra mūsų nuosavybė. Gyvendami malonėje, turime bendradarbiauti su ja. Šventasis Jonas Auksaburnis sako, kad žmonės ateina prie malonės šulinio su įvairiais indais: vieni su mažais, kiti su dideliais. Valia ir tikėjimas yra tie indai, kuriais semiamės iš Jėzaus malonių šulinio. Šios versmės negalime pasilaikyti sau, turime ja dalytis. Kiekvienas buvome Jėzaus užkalbinti prie malonės šulinio per savo krikštą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-05.pdf