Laisvi pasirinkti Ketvirtą gavėnios sekmadienį skaitome Evangelijos tekstą apie tėvą ir du sūnus, labiau žinomą kaip sūnaus palaidūno palyginimą. Ši ištrauka iš Luko evangelijos yra visų laikų dvasingumo ir literatūros viršūnė. Išties, kokia būtų mūsų kultūra, menas ir civilizacija be šio gailestingojo Dievo apreiškimo? Šis pasakojimas niekada nesiliauja mus jaudinęs, ir kaskart jo klausydamiesi ar jį skaitydami atrandame vis naujų reikšmių. Jis turi galią mums kalbėti apie Dievą, atskleisti jo veidą ir širdį. Kai Jėzus mums papasakojo apie gailestingąjį Tėvą, viskas pasikeitė, dabar Dievą pažįstame: jis yra mūsų Tėvas, kuris iš begalinės meilės sukūrė mus laisvus ir apdovanotus sąžine, kuris kenčia, jei mus praranda, ir kuris švenčia, jei sugrįžtame. Pažvelkime atidžiau į šio palyginimo kai kurias detales.

Pasiėmęs savo dalį, sūnus iškeliauja į „tolimą šalį“, kur nebeužklysta joks tėvo prisiminimas, jokia žinia apie jį. Bažnyčios tėvai čia įžvelgia vidinį pasitraukimą iš Dievo pasaulio, vidinį santykio nutraukimą, atsiribojimą nuo to, kas sava ir tikra. Sūnus apsuptas draugų, jis visada centre, gyvenimas akina, ir dar neįtartum, kad jo spindesys apgaulingas. Sūnus įsivaizduoja, kad tai jis traukia naujus draugus, o iš tiesų su juo elgiamasi taip pat, kaip jis pasielgė su savo tėvu: savo draugams jis egzistuoja tiek, kiek yra turtingas, kiek gali dalyti švaistūniško gyvenimo žavesį. Savo palikimą sūnus išeikvoja. Ateina diena, kai turtai baigiasi, kai viskas išsenka, ir draugams nebelieka nieko, išskyrus jį patį. Pagal negailestingą žemiškojo ir dvasinio pasaulio įstatymą („kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“, Mt 7, 2) draugai apleidžia jį, nes niekada neturėjo naudos iš jo paties. Jo likimas atspindi tėvo likimą: lieka vienišas, apleistas, atmestas. Jį paliko, kaip ir jis paliko savo tėvą, tačiau dabar jam tenka susidurti su neapsakomai didesne nelaime – savo vidiniu menkumu, o jo tėvas, nors ir apleistas, liko su didžiuliu turtu – nenugalima meile, kuri vertė atiduoti sūnui savo gyvenimą, susitaikyti su išsiskyrimu, kad tas galėtų laisvai žengti savo keliu. Sūnus prisimena, kad tėvo meilėje buvo duota laisva valia, ir iš jos plaukė visos gyvenimo gėrybės: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). Vieną dieną sūnus „susimąstė“, sakoma palyginime, suvokė save kaip susvetimėjusį, tikrai iškeliavusį į „svetimą šalį“, nutolusį nuo savo egzistencijos tiesos. Dar iš tolo jį pasitinkantis tėvas labai susigraudino. Pasakojime vartojamas retas žodis „susigraudino“ (gr. splagchnizomai), kurį evangelijos priskiria tik Jėzui (plg. Mt 9, 36; 14, 14; 15, 32; 18, 27; 20, 34; Mk 1, 41; 6, 34; 8, 2; 9, 22; Lk 7, 13) ir gerajam samariečiui (plg. Lk 10, 33).

Tad šio pasakojimo pagrindinė mintis yra aiški: dangiškasis Tėvas niekada neatsisako mylėti ir duoti gyvenimą savo kūriniams. „Duoti gyvenimą“ – tai paaukoti savo Sūnų ant kryžiaus. Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinys mus atgimdo kiekvieną kartą, kai iššvaistome savo gyvenimą. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Dažnai žmogui sunku suprasti šią Dievo širdies logiką. Kartą tikybos mokytoja, pasakodama mokiniams sūnaus palaidūno palyginimą, pastebėjo, kad daugelis jų buvo išsiblaškę. Tuomet paprašė mokinių atpasakoti tekstą raštu. Vienas berniukas parašė: „Turėjo žmogus du sūnus, jaunesniajam nepatiko būti namie, todėl sykį iškeliavo toli, pasiėmęs su savimi visus pinigus. Tačiau ilgainiui pinigai baigėsi, tad vaikinas nusprendė grįžti namo, nes neturėjo ko valgyti. Jam prisiartinus prie namų, tėvas jį pamatė, nudžiugęs pačiupo didelę lazdą ir bėgo pasitikti. Kelyje sutiko kitą sūnų, gerąjį, šis paklausė tėvą, kur jis taip skubąs su tuo įnagiu. Tėvas atsakė: „Grįžo tavo netikėlis brolis; už tai, ką iškrėtė, nusipelnė, kad kaip reikiant gautų į kailį!“ – „Ar nori, kad padėčiau, tėti?“ – „Žinoma“, – atsakė tėvas. Abu smarkiai prilupo sugrįžėlį. Po to tėvas pašaukė tarną, liepė paskersti nupenėtą veršį ir surengė didelę šventę. Juk galiausiai nenaudėliui visiems laikams iš galvos išmušė norą krėsti panašias kvailystes!“

Išties begalinė praraja skiria Dievą nuo žmogaus. Žmogus nepažįsta gailestingumo, nepraktikuoja atleidimo, ignoruoja susitaikinimą. Evangelijos tekste minimi fariziejai ir Rašto aiškintojai – tai bendras žmogaus įvaizdis, žmogaus, kuris mano pažįstąs Dievą, nors apie jį nieko nežino, negeba įžvelgti begalinės jo meilės ir gailestingumo. Žmogiškoje prigimtyje yra klaida – gimtosios nuodėmės padarinys. Tačiau dieviškoje prigimtyje yra gailestingumas ir atleidimas. Žmogus yra žmogiškoji prigimtis, bet ne gailestingumas ir atleidimas. Dievas visada yra gailestingumas ir atleidimas ir nori, kad ir žmogus tuo būtų. Bet kaip kūno žmogus įgyja gailestingumo ir atleidimo prigimtį? Kūnas yra kūnas. Kol liks kūnu, tol žmogus bus negailestingas, kerštingas, žiaurus. Todėl Jėzus Kristus ir atėjo: ne tik kad apreikštų begalinį Dievo gailestingumą atgailaujantiems nusidėjėliams, bet ir kad perkeistų mūsų kūną, kuris gebėtų gyventi Dievo gailestingumu. Dvejopoje tiesos ir malonės dovanoje Viešpats Jėzus apšviečia mūsų protą, perkeičia mūsų širdį, palydi mūsų valią į vis tobulesnį dangiškojo Tėvo valios panašumą (plg. Mt 5, 48).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-02.pdf