Šiandien apaštalus sutinkame prie Tiberiados ežero. Mums atrodo keista, kad pasinėrę į savo rūpesčius jie ir vėl neatpažįsta savo Viešpaties. Tačiau nuoširdžiai pažvelgę į save pamatytume, jog esame to paties molio. Už kasdienos rūpesčių užuolaidos dažnai nepastebime mus lydinčio Jėzaus žvilgsnio.

Kūdikis dar aiškiai neskiria spalvų ir formų, neatpažįsta jį supančių žmonių. Vaiko regėjimas vystosi laikui bėgant. Panašiai ir Jėzaus mokiniai palengva mokosi atpažinti Dievo buvimą. Pirmasis etapas – metas prieš Kristaus kančią ir prisikėlimą, kai viskas jiems dar labai neaišku. Jie tiki Mokytoju ir seka juo, tačiau klausinėja: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ (Mk 4, 41). Vėliau Getsemanėje išsigandę pasprunka į tamsą. Kitas etapas ateina po Jėzaus prisikėlimo. Apaštalai mokosi sutikti Dievo Sūnų, esantį fiziškai tarp jų, tačiau regimą veikiau dvasiniu žvilgsniu, vidiniu pažinimu. Marija Magdalena staiga suvokia, kas yra tas Sodininkas. Emauso mokiniai atpažįsta Viešpatį laužant duoną. Mylimasis mokinys Jonas pirmasis valtyje sušunka „Juk tai Viešpats“ (Jn 21, 7). Tačiau tai dar ne proceso pabaiga.

Po Jėzaus žengimo į dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimo mokiniai Dievo buvimą atpažįsta net patirdami kentėjimus ir džiaugiasi, kad „dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Jų pažinimas nepalyginamai gilesnis, tačiau galutinį mokinių ir mūsų kelio etapą aprašo Apreiškimo knyga. Danguje „pažinsime, kaip patys esame pažinti” (plg. 1 Kor 13, 2). Tada mūsų dvasinis žvilgsnis nebebus toks miglotas kaip kūdikio, tikėjimo pastanga bus pakeista regėjimu veidas į veidą (1 Kor 13, 12). Šiandien tos akimirkos šviesa dar perteikiama simboliniais įvaizdžiais: Avinėlio, vyresniųjų, slėpiningos dangaus liturgijos (plg. Apr 5, 11–14). Dievo pažinimas reiškia tobulą laimę. Apreiškimo knygoje vaizduojamas regėjimas aiškiai byloja: Kristus yra visatos Viešpats. Visi kūriniai, fizinės ir dvasinės būtybės priklauso prisikėlusiam Kristui. Savo ruožtu kūrinija atpažįsta savo Viešpatį ir siekia vienybės su juo.

Evangelija taip pat apreiškia Jėzų kaip Viešpatį. Po varginančio nakties darbo ir stebuklingo rytinio laimikio apaštalai kviečiami pasistiprinti. Jėzus maitina ne tik juos, bet visą pasaulį. Jėzaus pokalbis su Petru leidžia naujai suvokti atgailą. Šis kvietimas nuskamba Jėzaus tris kartus pakartotu klausimu: „Ar myli mane?“

Prisimename triskart patvirtintus, vėliau Petro graudžiai apgailėtus išsižadėjimo žodžius. Po Prisikėlimo iškilmės grįžtame į žmogiškąjį vargą, tačiau jau kitokie. Mūsų nesėkmės nušviestos Dievo galybės šviesa, mums lengviau patikėti, kad gėris stipresnis už blogį. Priklausome vieni kitiems, turime galią kitus išbraukti iš savo širdies arba grąžinti į bendrystę. Prisimindami kitų išdavystes, nuoširdžiai prisipažinkime, jog patys esame ne ką geresni. Negalime garantuoti, kad tam tikromis aplinkybėmis nebūtume pasidavę silpnumui. Visi nešiojamės nuodėmės pėdsakus. Vien žmogiškas atleidimas būtų menkavertis, jei jo nelydėtų Dievo palaiminimas naujai pradžiai. Meilės patvirtinimas nuskamba didžiadvasišku Jėzaus pasitikėjimu: „Ganyk mano aveles.“

Šiandien matome, kaip Jėzaus prisikėlimas perkeitė Petrą. Iki prisikėlimo Petras veikdavo dažnai impulsyviai ir net beatodairiškai. Išsitraukęs kalaviją prieš romėnų sargybinius ir nukirtęs tarnui ausį jis nieko nepasiekė. Po prisikėlimo Petras jau kitoks. Tiesa, jis neprarado spontaniškumo, tačiau dabar yra labiau susitelkęs į tikslą. Matome jį apsisprendžiantį: „Einu žvejoti.“ Petrui žvejyba buvo darbas ir gyvenimo būdas, ne sportas. Jis laikosi paprasto sprendimo, nerauda dėl gėdingos išdavystės žaizdų, taip pat nesiilsi ant laurų. Aiškiai matome, kad Petras turi įgimtų lyderio bruožų, nes kiti šeši atsiliepia: „Ir mes einame su tavimi.“ Petras ne tik padaro ryžtingą sprendimą ir įkvepia kitus juo sekti. Jis ištvermingai laikosi pasirinktos krypties net susidūręs su sunkumais. Galime įsivaizduoti Petro bendrų nuotaiką per naktį tuščiai vargstant. Mums visiems gresia pagunda blaškytis ir nuslysti lengvesniu keliu, užuot ištvermingai siekus tikslo. Vieni žmonės bando pabėgti nuo svarbiausių sprendimų blaškydamiesi parduotuvėje, kiti svaiginasi ar smalsauja internete. Petro pavyzdys mus moko laikytis pasirinktos krypties. Pavyzdžiui, apsisprendę dalyvauti sekmadienio Mišiose atidedame į šalį kitus patrauklius pasiūlymus. Eiti į Mišias yra paprastas, pozityvus sprendimas, kurio dera laikytis spiginant saulei ar įkyriai dulkiant lietui.

Pavedęs Petrui rūpintis tikinčiųjų kaimene Jėzus jam pranašauja, kad senatvėje: „Kitas tave perjuos ir ves, kur nenori.“ Daugelis šią vietą aiškina kaip pranašystę apie kankinystę Petro gyvenimo pabaigoje. Tačiau čia galime įžvelgti ir tai, kad dėl Viešpaties meilės imdamasis tarnauti kitiems Petras atsižada savo valios. Tarnystė broliams vadovaujasi klusnumu. Apaštalų darbuose Petras ir kiti apaštalai aiškiai parodo, ką reiškia tikrasis klusnumas: Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-06.pdf