Šiandien švenčiame Viešpaties Atsimainymo šventę. Jis atsimainė jų akivaizdoje. Atsimainymas pažodžiui reiškia pasikeitimas, persikeitimas. Mes gimstame keitimuisi. Mūsų gyvenimas ir bet koks gyvenimas be paliovos keičiasi. Biologiniu požiūriu gyvenimas yra lėtas keitimasis, kuris pasibaigia mirtimi. Tam tikra prasme gyventi reiškia mirti. Tačiau Viešpaties atsimainymas prideda kažką visiškai naujo. Būtent tai, kad mirti reiškia įeiti į gyvenimą šv.Tereselė. Mirti reiškia prisikelti.

Mūsų žemiškame gyvenime, šios dvi transformacijos vyksta kartu. Vien tik tikėjimu mes suprantame šią dvigubą gyvenimo realybę. Tik tikėjimas apšviečia gyvenimo kelią. Jis yra tarsi tas šviesos debesis, kuris pridengė tris apaštalus savo šešėliu. Tikėjimas yra ir šviesa ir tamsa. Jis yra kaip žiburys šviečiantis tamsioje vietoje, kol išauš diena. 1 Pe 1, 19.

Mūsų tikėjimo gyvenimas yra kelionė tamsiame debesyje žemiškojo gyvenimo, kuriame mes išgyvename daug kliūčių, išbandymų ir gundymų. Itin didelis yra gundymas pašalinti kryžių iš mūsų kelio, kaip tai darė apaštalas Petras šešios dienos prieš Atsimainymą atsakydamas Jėzui pranašavusiam savo kančią: Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ Mt 16, 22.

Taip krikščionims, kaip trims apaštalams, po artimumo su Viešpačiu laiko, reikia nusileisti nuo kalno ir eiti kryžiaus keliu vieniems vien su Jėzumi. Mūsų tikėjimo gyvenimas yra apvalantis kelias ir kančios kelias pilnos šviesos link. Tačiau tikėjimo kelias taip pat yra apšviestas kelias. Tikėjimas veda mus taip, kaip dykumoje debesis vedė žygiuojančią hebrajų tautą. Dienos metu VIEŠPATS, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpe, o naktį ėjo ugnies stulpe, duodamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį. Iš 13, 21. Tikėjimas yra šviesa, kuri keičia mūsų gyvenimą, kad mes įeitumėme į autentišką gyvenimą ir galiausiai patys atsimainytume.

Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt penktų metų, rugpjūčio šeštą dieną, Japonijoje, Hirošimos mieste, akinantis žaibas danguje nužudė vieną akimirką daugiau negu pusantro šimto tūkstančių žmonių. Šio miesto katedroje, už altoriaus, didelė freska puošia chorą. Ji yra Vokiečio, kanclerio Konrado Adenauer dovana. Joje, Atsimainymo slėpinys vaizduojamas taip : ugnies spinduliai perveriantys milžinišką Kristų. Viena vertus, siaubinga šviesa, vienos akimirkos šviesa, kuria žmonės sukūrė, kad naikintų gyvybę ir skleistų siaubą. Kita vertus, amžinoji dieviškoji šviesa, kuri atneša gyvybę ir atnaujina gyvybę tų, kurie buvo mirę, – Ji yra nuvalanti šviesa ir atgaivinanti šviesa.

Baltas spindulys ir raudonas spindulys, kurie simbolizuoja vandenį ir kraują išganytojo Dieviškojo gailestingumo paveiksle. Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: kelkitės, nebijokite! Tikėjimo tamsoje Jėzus paliečia mus savo malone. Jis paliečia mus savo žodžiais, jeigu mes mokame klausyti Jo. Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo! Ypač sakramentais Jėzus paliečia mus. Jis paliečia ir pakelia mus suteikdamas savo atleidimą išpažinties sakramentu. Jis paliečia ir pakelia mus, kai priimame Gyvąją Duoną.

Šiandien mums taip pat Jėzus sako šiuos žodžius: Kelkitės, nebijokite. Nežiūrint kryžiaus, tiksliau sakant kryžiaus dėka, tikėjimo kelias yra šviesos kelias, virš kurio budi Jėzaus žvilgsnis. Kelkitės, nebijokite. Jėzau, pasitikiu tavimi.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/506-kristaus-atsimainymas-homilija-2017-a.html