Krikšto pamokslas

Kodėl Jėzus atėjo pas Joną Krikštytoją krikštytis atsivertimo krikštu? Juk būdamas be nuodėmės, jis neturėjo tokio poreikio. Jėzus taip pat neprivalėjo ateiti į pasaulį kaip žmogus. Jam nebuvo būtina gimti Betliejuje nei gyventi Nazarete. Jis neprivalėjo mokyti, gydyti ir mirti ant kryžiaus. Jonas Krikštytojas atkreipia dėmesį, kad vyksta kažkas neįprasta. Didžiausias tarp pranašų reaguoja panašiai kaip Petras, kuriam Jėzus rengiasi mazgoti kojas (plg. Jn 13, 8). Ir mokinys Petras, ir Jonas Krikštytojas supranta, kad Jėzus neprivalo to daryti. Abu reiškia nuostabą, nes abiem akivaizdu, kad pačiam Jėzui to nereikia. Ir vis dėlto Jėzus nori tai daryti. Jis paaiškina: „Dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“

Žmogišku protu mums sunku suvokti šį paaiškinimą. Lengviau suprastume užgaidą, pavyzdžiui: „Leisk, nes man taip norisi“, arba tiesiog įsakymą be jokių paaiškinimų: „Be kalbų, bus taip, o ne kitaip.“ Tačiau Jėzus kalba apie teisumą. Vėliau jis paaiškins savo mokiniams: „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į Dangaus Karalystę“ (Mt 5, 20). Rašto aiškintojai ir fariziejai uoliai stengėsi atiduoti Dievui tai, kas, jų supratimu, jam priklausė. Pasirodo, kad tas „didesnis teisumas“, leidžiantis įeiti į Dangaus karalystę, reiškia veikiau širdies atvirumą priimti, o ne tik atiduoti teisėtą prievolę – nors reikia „tai daryti, ir ano neapleisti“ (plg. Mt 23, 23). Dievo įsikūnijimas Jėzuje ir yra ta visa viršijanti malonė, kuri atveria dangų, dovanoja Šventąją Dvasią ir leidžia patirti, kad esame mylimi Tėvo vaikai. Jėzaus krikštas yra tokio teisumo vykdymas: tai išganingasis Dievo veikimas istorijoje, Dievo siekis patraukti žmogų prie savęs. Dievo teisumas yra drauge visa apimantis gailestingumas ir Dievo pilnatvė (plg. Ef 3, 19).

Kartais veiksmai byloja iškalbingiau negu žodžiai. Viešpaties Jėzaus skelbiamą žinią patvirtindavo įspūdingi ženklai. Jis pamokslavo gydydamas ligonius, prikeldamas mirusiuosius ir nuvalydamas raupsuotuosius. Savo veiksmais jis rodė, kad prisiartino Dievo karalystė. Visi, kurių širdys nebuvo apakintos užsispyrimo, galėjo įžvelgti per Nazarietį veikiančią Dievo galybę. Dievo karalystės skelbimą sustiprina ne tik stebuklingi ženklai. Jėzaus tarnystės pradžioje ir pabaigoje matome du momentus, kai jis įtaigiai pamokslauja savo veiksmais. Visi dalyvaujantieji šiuose veiksmo pamoksluose kviečiami užduoti sau klausimą, kodėl jis tai daro?

Jėzaus tarnystės pradžią ženklina Jono krikštas, o pabaigą – kojų mazgojimas mokiniams. Abu šie momentai atskleidžia tiesą apie Mokytoją. Girdėdami apie Jono krikštą, turime suvokti, kad tai nėra Krikšto sakramentas – Viešpats dar jo neįsteigė. Šio veiksmo simbolika labai aiški: norint kažką pradėti iš naujo, reikia būti nuplautam. Jonas skelbė atgailą ir atsivertimą, kvietė į naują pradžią. Jono krikštas buvo skirtas nusidėjėliams. Kodėl Jėzus ateina krikštytis? Šį klausimą uždavė ir Jonas. Į jį padeda atsakyti kitas Jėzaus veiksmo pamokslas jo tarnystės pabaigoje, kai jis mazgojo mokiniams kojas per Paskutinę vakarienę. Apsuptas savo artimiausių mokinių Jėzus pakyla, susijuosia ir vykdo tą veiksmą, kuris ano meto visuomenėje buvo įprastas vergams. Abu šie dramatiški momentai duoda mums panašią pamoką. Prisistatydamas Jonui ir žengdamas į vandenį krikštytis, Jėzus giliausia prasme tapatinasi su mumis – nusidėjėliais. Jis priima Atpirkėjo tarnystę. Mazgodamas mokiniams kojas, jis pareiškia, kad yra Viešpaties Tarnas, vykdantis išganymo darbą. Visi Jėzaus įsteigti sakramentai tęsia jo tarnystę tarp mūsų.

„Jis atneš tautoms teisingumą.“ Šio teisingumo neskelbia iškilmingos tarptautinės deklaracijos, jis nesurašytas įstatymų paragrafais. Teisingumo nešėjas negrasina ir nešaukia, priešingai, „gatvėje nesigirdi jo balso“ (plg. Iz 42, 2). Nors žmonės yra kietasprandžiai ir labai nenoriai priima teisingumo žinią, jis „nepails ir nepasiduos nevilčiai“ (Iz 42, 4). Jėzus ima skelbti Naująjį Įstatymą. Jis neužrašytas akmens plokštėse, tačiau išlieka žmonių širdyse. Jo kvietimas nepaiso nei valstybių sienų, nei tautinių ar rasinių skirtumų, nes „jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 35). Baimė, apie kurią čia kalbama, kyla ne dėl bausmės grėsmės, bet iš pagarbos nuolankiam Įstatymo Leidėjui. Naująjį Įstatymą įgyvendina Šventoji Dvasia, per malonę veikianti žmogaus širdyje.

Krikštu prie Jordano drauge palaiminama visa kūrinija. Virš viso to, ką Dievas sukūrė ir pripažino, kad tai gera, dabar sklinda jo šlovingi žodžiai: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 17). Virš regimos kūrinijos neregimasis Dievas pasirodo per regimą Jėzaus asmenį. Dievas rodo patį tiesiausią pas jį vedantį kelią. Tėvo mylimasis Sūnus „nenulauš palaužtos nendrės, neužgesins rusenančio dagčio“. Jis veda mus iš tamsos, kad jo šviesoje pažvelgtume patys į save.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-24.pdf