Krikštas ir misija

Jėzaus krikštas ženklina Viešpaties atpirkimo darbo viešą pradžią. Šiame atpirkimo darbe dalyvauja visa Švenčiausioji Trejybė: iš dangaus girdimas Tėvo balsas, balandžio pavidalu nusileidžia Šventoji Dvasia. Šiandienos iškilmė yra Kalėdų laikotarpio pabaiga ir eilinio liturginio laikotarpio pradžia. Prasideda Jėzaus viešoji tarnystė: jis ima skelbti Gerąją Naujieną, mokyti, gydyti ligonius ir vaduoti piktųjų dvasių varginamuosius. Krikštu pradedamą Dievo Sūnaus misiją patvirtina Tėvo balsas. Dangaus Tėvas gėrisi mylimuoju Sūnumi: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“

Koks tėvas šioje žemėje nesigėri savo brandžiu sūnumi, sėkmingai baigusiu mokslus, įžengiančiu į naują gyvenimo etapą… Tėvo džiaugsmas dar didesnis, jei sūnus yra gerai išauklėtas, pagarbus, klusnus ir žmonių gerbiamas. Kristus yra mylintis ir klusnus Sūnus. Pirmajame skaitinyje girdėjome, kad jis didžiadvasiškas, nuolankus ir gailestingas Viešpaties Tarnas. Jis nenulauš palūžusios nendrės, neužgesins rusenančio dagčio. Drauge jis ryžtingai vykdys pavestą misiją – atvers neregiams akis, išves belaisvius iš kalėjimo, o svarbiausia – atleis nuodėmes.

Evangelistas Lukas pabrėžia, kad Tėvo balsas pasigirdo Jėzui meldžiantis. Giliausias ryšys su Tėvu yra abipusis. Jono evangelijoje Jėzus sako: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9). Evangelistas Lukas nuolat pabrėžia, kad Jėzus meldžiasi. Ar galimas žmogaus gyvenimas be maldos? Turime išmokti melstis ne tik turėdami ypatingą reikalą, pasitaikius progai ar užklupus bėdai. Per maldą mokomės suvokti Dievo valią ir aukoti jam visą savo gyvenimą. Pirmieji Jėzaus žodžiai, užrašyti Luko evangelijoje: „man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49), o paskutiniai: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46).

Šis sekmadienis yra gera proga apsvarstyti Dievo planą mūsų gyvenimui. Ypač jaunystėje daugelis turi planų ir idealų, vienus pavyksta iki galo įgyvendinti, kitus – tik iš dalies. Bėgant laikui keičiasi aplinkybės, iškyla nauji uždaviniai. Viešpats palaimina jauną šeimą vaikais. Suplanuotą tarnybinę karjerą keičia ne mažiau kilnus tėvystės ir motinystės pašaukimas. Užauginus vaikus Viešpats kviečia aktyviau įsitraukti į savanorišką tarnystę parapijoje. Mes dalyvaujame Viešpaties atpirkimo darbe iki paskutinės gyvenimo dienos. Kiekvienas naujas gyvenimo etapas yra naujas iššūkis, naujas būdas tarnauti Viešpačiui.

Jėzaus krikštas visiškai kitoks negu mūsų. Krikštas Jordane nebuvo Krikšto sakramentas, nes tikrasis Dievo sakramentas buvo jo Priėmėjas. Vis dėlto krikštas Jordane buvo ypatingas įvykis Jėzaus ir Bažnyčios gyvenime. Apaštalai gerai suprato krikšto Jordane svarbą. Kai buvo renkamas apaštalas į Judo vietą, Jėzaus krikštu nurodoma jo viešosios tarnystės pradžia (Apd 1, 22). Antrajame skaitinyje girdėjome, kaip apaštalas Petras Kornelijaus namuose skelbia išganymą visoms tautoms, primindamas krikštą Jordane.

Vienas didžiausių gyvenimo slėpinių yra naujo žmogaus gimimas. Nors naujos gyvybės stebuklas mus giliai sujaudina, dar slėpiningesnis yra „antrasis gimimas“, per Krikštą tampant Dievo šeimos nariu. Bažnyčios tėvai pabrėžia, kad Jėzus buvo pakrikštytas ne dėl savęs, bet dėl mūsų. Jo nepakeitė Jordano vanduo. Pats Jėzus perkeičia vandenį, suteikdamas jam dvasinio nuplovimo galią. Krikštas yra ne tik gimtosios nuodėmės nuplovimas, bet ir įvesdinimas į Dievo tautą, pašaukimas būti Jėzaus mokiniu ir dalyvauti Jėzaus misijoje. Šia prasme Krikšto sakramentas yra ne tik privatus dalykas. Krikšto metu Dievas kiekvienam iš mūsų taria: „Esi mano mylimas sūnus, mylima dukra.“ Krikštu Dievas įteikė mums raktą skaityti ir suprasti gyvenimo knygą. Krikšto sakramentas gausiai teikia malonę, tačiau tai nereiškia, kad pakrikštytas žmogus savaime taps šventas. Hitleris ir Stalinas taip pat buvo krikštyti. Atmetęs Krikšto malonę žmogus gali dar žemiau pulti.

Garsus pamokslininkas ir stebukladarys šventasis Pranciškus Solano buvo įsitikinęs, kad jo apaštalavimo galios kyla iš Krikšto. Po misijų kelionės į Ameriką grįžęs į tėviškę Ispanijoje jis suklupo prie krikštyklos, kur buvo pakrikštytas, ir dėkodamas garsiai kalbėjo Tikėjimo išpažinimą – maldą, kurią Krikšto metu už jį kalbėjo jo tėvai ir krikštatėviai. 1979 m. Jonas Paulius II lankydamasis gimtuosiuose Vadovicuose pagarbiai suklupęs pabučiavo parapijiečių gėlėmis išpuoštą krikštyklą, kurioje jis 1930 m. buvo pakrikštytas. Išeidami iš bažnyčios pasišlakstome švęstu vandeniu. Šis pasišlakstymas teprimena mums krikščioniškąjį pašaukimą ir patvirtinantį Dievo žodį: „Tu esi mano mylimasis sūnus ar dukra. Tavimi aš gėriuosi.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-24.pdf