Krikštas ir kryžius

Pirmajame liturgijos skaitinyje iš pranašo Izaijo giesmės apie Viešpaties tarną esame kviečiami įžvelgti Jėzaus provaizdį. Šį panašumą pastebėjo ankstyvoji Bažnyčia ir evangelistai, nes jį nurodė ir pats Jėzus. Pranašo žodžiais aiškiai nusakyta Jėzaus misija ir pašaukimas. Jėzaus krikštu prasideda jo išganomoji misija, kuria skelbiamas neregių praregėjimas, belaisvių išlaisvinimas iš vergystės. Šios gelbėjimo tarnystės pabaigą ženklina kraujo ir vandens srovė iš Kristaus šono po jo mirties (Jn 19, 34).

Pasakojimas apie Jėzaus krikštą turėjo būti nepaprastai svarbus ankstyvajai Bažnyčiai. Tai buvo pirmutinis dalykas, kurį liudijo Viešpaties apaštalas (Apd 2, 21–22). Rytų Bažnyčios liturgijoje Jėzaus krikšto veiksme įžvelgiama Viešpaties Apsireiškimo žmogaus kūne prasmė. Cezarėjoje pakrikštijus pirmąjį pagonį Kornelijų, Petras kalba apie Jėzaus slėpinio atskleidimą. Žvelgiant prisikėlimo šviesoje Kristaus krikštas įveda į Velykų slėpinį, apimdamas tiek nuolankaus atsidavimo, tiek išaukštinimo aspektus, įvesdinimą į naują gyvenimą, Raštų išsipildymą ir paskelbimą: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus”. Šiais žodžiais pakartojama Izaijo mintis: „Štai mano tarnas, <…> mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi”.

Luko evangelijos pasakojime apie Jėzaus krikštą Krikštytojas net neminimas. Pagal Luko pasakojimo chronologiją Krikštytojas jau buvo įkalintas. Svarbiausias akcentas tenka balsui iš dangaus. Jono evangelijoje taip pat neminima, kad Jėzų pakrikštijo Jonas Krikštytojas. Krikštytojas liudija tik Dvasią, nužengusią ant Jėzaus. Visa tai reiškia, kad ankstyvosios Bažnyčios teologams buvo svarbus ne pats krikšto faktas, bet išpažinimas, jog Jėzus yra Dievo Sūnus. Mato evangelijoje nuo pat pradžių Jėzus pristatomas kaip Dievo Sūnus, prasidėjęs iš Šventosios Dvasios. Visi trys sinoptikai panašiai nupasakoja Jėzaus krikštą, tačiau tik Matas perduoda Krikštytojo pokalbį su Jėzumi. Iš šio pokalbio aiškėja, jog evangelistas suvokia Jėzaus krikštą ne kaip formalią išorinę ceremoniją. Galima suprasti, kad jau pirmajai krikščionių kartai, kuriai Matas skiria savo Evangeliją, nebuvo paprasta aiškinti Kristaus krikštą. Kaip paaiškinti, kad Jėzus ateina prašyti Jono atgailos krikšto. Šią nuostatą išreiškia pats Jonas: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!” Juk Jonas buvo skelbęs apie ateisiantį galingesnį, kuriam jis nevertas nė kurpių nuauti. Kita vertus, Jonas skelbė, kad būsimasis Jėzaus krikštas bus nepalyginti svarbesnis: „jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi”.

Jėzus atsako Jonui: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumu”. Dievo teisumo įgyvendinimas yra svarbus Mato ekleziologijos ir kristologijos elementas. Šia sąvoka nusakoma Jėzaus pasiuntinystė (3, 15; plg. 5, 17–20), panašiai Jono Krikštytojo veikla (21, 32), ji ženklina Jėzaus mokinius (5, 6. 10. 20; 6,1. 33). „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę” (Mt 5, 20). „Venkite daryti teisumo darbus žmonių akyse” (Mt 6, 1). Jėzus rodo savo mokiniams pilnutinio teisumo pavyzdį. Jo klusnumo nuostata išreikšta Laiške filipiečiams: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save priimdamas tarno išvaizdą” (Fil 2, 6–9).

Jonui Krikštytojui būdingi eschatologinio pranašo požymiai – jo drabužiai, valgis, skelbiama atgaila ir ugnies teismas. Jonas pasirodo dykumos pakraštyje. Tai susiję su lūkesčiu, kad laikų pabaigoje Dievas apsireikš dykumoje (plg. Oz 2). Matas naujai padaro aktualią šią pranašišką tradiciją. Evangelistas pabrėžia, kad Jonas krikščioniškajame skelbime yra Jėzaus pirmtakas. Iš Jono lūpų skamba tas pats mokymas, kaip ir iš Jėzaus (plg. Mt 3, 2 ir Mt 4, 17). Priešingai mesijiniams lūkesčiams, Jėzus savo viešąją tarnystę pradeda ne pasaulio teismu su vėtykle rankoje, bet kartu su nusidėjėliais leidžiasi pakrikštijamas, tuo išreikšdamas Dievo valią. Jono Krikštytojo veikla užbaigiama ne apokaliptiniu teismu, o klusnumu tam, kuris nori atlikti „visa, kas reikalinga teisumui”. Mato evangelijoje perteikti pirmieji Jėzaus žodžiai (3, 15) išreiškia jo gyvenimo programą.

Iš Krikštytojo žodžių galima suprasti, kad su Jėzumi prasideda naujas sąjūdis. Taip pagal Dievo valią turėjo rutuliotis išganymo istorija. Jėzus, kaip Dievo karalystės skelbėjas, ne vien kalba apie ją, bet ir sudabartina ją savo klusnumu Dievo valiai nuo krikšto iki kryžiaus mirties. Evangelistas Matas susieja Jėzaus krikštą ir kryžių. Matas vaizduoja Jėzų, pasiųstą skelbti Dievo valią ir įgyvendinti žemėje Dievo karalystę. Tai vyksta ne tik per pamokslus, bet ir per Jėzaus elgesį su vargdieniais, nusidėjėliais, atstumtaisiais. Išbridusiam vandens pakrikštytam Jėzui atsivėrė dangus. Dangaus Tėvas atsiliepia į savanorišką Jėzaus nusižeminimą. Jėzui viešai pareiškus savo solidarumą su nusidėjėliais, Tėvas, atsiųsdamas savo Dvasią, patvirtina, jog Jėzus iš Nazareto yra jo mylimasis Sūnus. Jėzus nori būti solidarus su žmogumi jo varge ir silpnume. Panašiai ir Bažnyčia, ir visi tikintieji, norintys nešti Jėzaus žinią pasauliui, turi ne eksponuoti savo dorybes, bet panašiai kaip Jėzus, stojęs prieš Joną Krikštytoją, išreikšti savo solidarumą su silpnaisiais.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0124/124hom2.html