3, 15 dera: Jėzus yra be nuodėmės, todėl jam nereikia Jono krikšto (Žyd 4, 15; 1 Pt 2, 22). Vis dėlto Jis paklūsta apeigoms, norėdamas susitapatinti su nusidėjėliais ir vykdyti Dievo planą. Jėzus laikosi Senosios Sandoros nuostatų, kad juos išpildytų ir ištobulintų Naujojoje (5, 17; plg. Lk 2, 21–28; KBK 536). • Mistine prasme (šv. Tomas Akvinietis, S. Th. III, 39, 8), Jėzaus krikštas yra krikščioniškojo sakramento pirmavaizdis. Vanduo, Dvasia ir dieviškasis balsas nurodo Krikšto padarinius: siela apvaloma (Apd 22, 16), suteikiama Šventosios Dvasios malonė (3, 11; 1 Kor 12, 13), o krikštijamasis įvaikinamas kaip mylimas Dievo vaikas (3, 17; Gal 3, 26–27; KBK 537).

Doktrininės pastabos †3, 15: Nors ir būdamas be nuodėmės, Jėzus norėjo būti Jono pakrikštytas, nes tai buvo paskutinis pasirengimas Jo, kaip Mesijo, misijai.

3, 16 dangus: Šis įvykis atskleidžia Švenčiausiąją Trejybę: Tėvas kalba, Sūnus krikštijamas, o Šventoji Dvasia nusileidžia tarsi balandis.