Chrizostomas: Jėzus pasitraukė iš šventyklos, kad nuramintų žydų pyktį, ir savo dėmesį skyrė aklajam. Jis pirmas pamatė akląjį, o mokiniai, tai pastebėję, paklausė apie nuodėmės ir ligos ryšį.
Beda: Mistine prasme Jėzaus pasitraukimas simbolizuoja Jo nuėjimą pas pagonis po to, kai žydai Jį atmetė. Kelionė reiškia nužengimą iš dangaus į žemę.
Augustinas: Šis aklasis simbolizuoja visą žmoniją, kuri yra „akla nuo gimimo“ dėl gimtosios nuodėmės, paveldėtos iš pirmojo žmogaus.
Augustinas: Mokiniai vadina Jėzų „Rabi“ (Mokytoju), nes nuoširdžiai nori mokytis ir gauti atsakymus į savo klausimus.
Teofilaktas: Mokinių klausimas atrodo keistas, nes jie neturėjo tikėti pagoniška idėja apie sielos nusidėjimą prieš gimimą.
Chrizostomas: Mokinius suklaidino ankstesnis Jėzaus pagydymas, kur Jis liepė „nebenusidėti“. Jie klaidingai manė, kad kiekviena liga yra tiesioginė asmeninės ar tėvų nuodėmės pasekmė.
Augustinas: Nors aklasis ir tėvai buvo nuodėmingi, ši konkreti negalia nebuvo bausmė, o proga pasireikšti Dievo darbams.
Chrizostomas: Niekas nebaudžiamas už kito nuodėmę. Šis aklumas žmogui tapo dvasine palaima, leidusia jam praregėti vidumi ir pamatyti pasaulio Kūrėją.
Grigalius: Dievas siunčia smūgius dėl įvairių priežasčių: bausmės, pataisymo, ateities nuodėmių prevencijos arba tam, kad netikėtas išlaisvinimas sužadintų didesnę meilę Gelbėtojui.
Chrizostomas: Jėzus kalba apie savo paties (ne tik Tėvo) šlovės apreiškimą, pabrėždamas, kad Jis daro tuos pačius darbus kaip ir Tėvas.
Beda: Sūnaus ir Tėvo darbai yra tapatūs: gydyti, stiprinti ir apšviesti žmones.
Augustinas: Sakydamas „Kas mane siuntė“, Jėzus visą šlovę atiduoda Tėvui, iš kurio Jis kyla.
Chrizostomas: „Diena“ yra šis gyvenimas ir laikas tikėti; „naktis“ yra būsimas teismas, kai nebebus galimybės dirbti, tikėti ar atgailauti.
Augustinas: Kol Kristus yra su mumis, tol yra diena. Ši Jo buvimo diena tęsis iki pat pasaulio pabaigos.
Chrizostomas: Jėzus naudoja purvą ir seiles, kad parodytų esąs tas pats Kūrėjas, kuris pradžioje suformavo žmogų iš žemės. Jis siunčia vyrą į Siloamo tvenkinį, kad įveiktų žydų užsispyrimą ir parodytų, jog Jis neprieštarauja Įstatymui.
Teofilaktas: Kai kurie mano, kad Jėzus ne šiaip patepė akis, o tiesiog sukūrė jas iš purvo ten, kur jų nebuvo.
Augustinas: Purvas simbolizuoja Žodį, tapusį kūnu. Nuplovimas Siloame reiškia krikštą Kristuje, po kurio ateina tikrasis apšvietimas.
Grigalius: Seilės simbolizuoja vidinės kontempliacijos skonį, o jų sumaišymas su žeme – antgamtinės malonės ir mūsų žemiško žinojimo jungtį, kuri gydo dvasinį aklumą.
II dalis: Kaimynų ir fariziejų reakcija (9:8–17)
Chrizostomas: Dievas gydo vargšus, kad užčiauptų žydams burnas. Stebuklo neįtikėtinumas privertė žmones abejoti, ar tai tas pats žmogus, tačiau ilgas kelias iki tvenkinio padėjo jį atpažinti.
Augustinas: Atmerktos akys pakeitė vyro išvaizdą, tačiau jis pats dėkingai patvirtino savo tapatybę.
Chrizostomas: Išgydytasis nebijo prisipažinti ir tiksliai nurodo, ką Jėzus padarė, nors negali paaiškinti, kaip įvyko stebuklas.
Augustinas: Aklasis tampa malonės skelbėju, o piktieji pyksta, nes jų širdyse nėra tos šviesos, kuri matoma jo veide.
Chrizostomas: Jėzus po stebuklo pasišalino, kad išvengtų tuščios šlovės ir bet kokių įtarimų susitarimu su išgydytuoju.
Augustinas: Šioje stadijoje išgydytasis primena tą, kuris tiki, bet dar iki galo nepažįsta Kristaus (katechumeną).
Beda: Jis atstovauja tikintįjį, kuris dar nėra visiškai „nuplautas“ ir nepažįsta Jėzaus esmės.
Chrizostomas: Žydai atvedė vyrą pas fariziejus tikėdamiesi rasti priežastį apkaltinti Jėzų šabo laužymu. Nepaisant pavojaus, išgydytasis išlieka tvirtas ir sako tiesą.
Augustinas: Fariziejai laikėsi šabo kūniškai, o Jėzus – dvasiškai, nes nedarė jokios nuodėmės (tikrojo vergų darbo).
Chrizostomas: Kai kurie fariziejai dvejojo dėl stebuklo galios, tačiau niekas nedrįso atvirai pripažinti Jėzaus, baimindamiesi dėl savo padėties.
Augustinas: Kristus savo buvimu atskyrė šviesą nuo tamsos.
Chrizostomas: Norėdami sukompromituoti Jėzų, fariziejai vėl klausia išgydytojo nuomonės, tikėdamiesi jį sugauti.
Teofilaktas: Fariziejai klausia apie stebuklą tikėdamiesi išprovokuoti atsakymą, kurį galėtų panaudoti prieš vyrą.
Augustinas: Vyras drąsiai pavadina Jėzų pranašu. Nors jo širdis dar nebuvo pilnai apšviesta pažinti Dievo Sūnų, jis pasakė tiesą.
III dalis: Tėvų apklausa (9:18–23)
Chrizostomas: Fariziejai bando paneigti stebuklą per tėvus, tačiau tiesa tik sustiprėja, nes tėvai patvirtina sūnaus tapatybę ir buvusį aklumą.
Augustinas: Žydai tiesiog negalėjo patikėti, kad tas, kuris buvo aklas, dabar mato.
Chrizostomas: Fariziejai bando spausti tėvus klaidingais klausimais, norėdami, kad šie paneigtų stebuklą, tačiau tiesa yra akivaizdi.
Teofilaktas: Žydų logika buvo tokia: arba jis nemato dabar, arba nebuvo aklas anksčiau.
Chrizostomas: Tėvai patvirtina sūnaus tapatybę ir gimtąjį aklumą, tačiau iš baimės išsisuka nuo atsakymo apie patį išgydymą, perleisdami atsakomybę sūnui.
Augustinas: Tėvai sako, kad sūnus yra suaugęs ir gali kalbėti už save, taip išvengdami pavojaus.
Chrizostomas: Evangelistas pabrėžia, kad tėvai elgėsi nedėkingai ir bailiai dėl žydų susitarimo šalinti iš sinagogos visus, pripažįstančius Kristų.
Augustinas: Išmetimas iš sinagogos nebuvo praradimas, nes tuos, kuriuos išmeta žmonės, priima Kristus.
Alkuinas: Tėvų atsakymas kyla ne iš nežinojimo, o iš grynos baimės.
Teofilaktas: Jie buvo silpni, priešingai nei jų sūnus, kurio dvasios akis Dievas jau buvo apšvietęs.
IV dalis: Antroji akliojo apklausa ir išmetimas (9:24–34)
Chrizostomas: Fariziejai vėl kviečia vyrą, dangstydamiesi religingumu („duok Dievui garbę“), ir bando priversti jį pavadinti Jėzų nusidėjėliu.
Augustinas: Reikalauti, kad žmogus paneigtų gautą gėrį, nėra Dievo šlovinimas, o piktžodžiavimas.
Alkuinas: Jie norėjo, kad vyras pritartų jų nuomonei, jog Kristus yra nusidėjėlis.
Chrizostomas: Vyras remiasi neginčijamu faktu: „Buvau aklas, o dabar matau“. Jis protingai vengia ginčų apie Jėzaus šventumą, leisdamas pačiam faktui kalbėti už save.
Augustinas: Vyro klausimas „Ar ir jūs norite tapti Jo mokiniais?“ yra ironiškas ir rodo jo pasipiktinimą žydų užsispyrimu.
Chrizostomas: Tiesa suteikia jėgų net silpniausiems, o melas padaro silpnais net galinguosius.
Augustinas: Fariziejų prakeiksmas („Tu esi Jo mokinys“) tikėjimo prasme tampa palaiminimu. Jie klaidingai priešpastato Mozę Kristui, nors Mozė rašė apie Jį.
Chrizostomas: Išgydytasis pastebi paradoksą: fariziejai, laikantys save žinovais, nežino, iš kur yra tas, kuris daro negirdėtus stebuklus.
Augustinas: Nors vyras sako, kad „Dievas neklauso nusidėjėlių“, tai dar nėra pilna teologinė tiesa, nes Dievas girdi atgailaujantį nusidėjėlį.
Teofilaktas: Čia turima omenyje, kad Dievas neduoda nusidėjėliams galios daryti tokių didelių stebuklų.
Chrizostomas: Vyras galutinai pripažįsta, kad Jėzus yra iš Dievo, nes toks stebuklas (aklojo nuo gimimo išgydymas) yra beprecedentis žmonijos istorijoje.
Augustinas: Tik Dievas arba tie, kuriuose Dievas gyvena, gali padaryti tai, ką padarė Jėzus.
Chrizostomas: Fariziejai, nepajėgdami paneigti tiesos, griebiasi įžeidinėjimų ir išmeta vyrą lauk, priekaištaudami jam dėl gimtosios nuodėmės.
Augustinas: Paradoksalu: patys padarę jį savo mokytoju (klausinėdami), dabar jį išmeta už tai, kad jis juos pamokė.
Beda: Didžiūnai dažnai bjaurisi mokytis iš tų, kuriuos laiko žemesniais už save.
V dalis: Dvasinis praregėjimas ir teismas (9:35–41)
Chrizostomas: Kristus suranda išmestąjį ir jį vainikuoja kaip kovotoją po varžybų. Jis atskleidžia savo tapatybę tam, kuris dėl Jo nukentėjo.
Hilarijus: Tikėjimas turi būti nukreiptas į „Dievo Sūnų“, o ne tiesiog į „Kristų“ (kaip kūrinį), kad būtų išvengta eretiškų klaidų.
Chrizostomas: Išgydytasis rodo nuoširdų troškimą pažinti savo geradarį. Jėzus primena jam apie suteiktą regėjimą, sakydamas: „Tu Jį matei“.
Teofilaktas: Jėzus pabrėžia, kad tas, kuris kalba, yra tas pats žmogus, gimęs iš Marijos, ir kartu Dievo Sūnus (priešingai nei teigė Nestoras).
Augustinas: Pirmiausia Jėzus nuplauna vyro širdį, kad šis atpažintų Jį ne tik kaip žmogų, bet kaip Dievo Sūnų, priėmusį kūną.
Beda: Vyro puolimas ant žemės ir garbinimas yra pavyzdys mums, kaip nuolankiai reikia melstis.
Chrizostomas: Garbinimo veiksmas patvirtina vyro tikėjimą Dieviška Jėzaus galia.
Augustinas: Šis „teismas“ nėra galutinis pasaulio pabaigos teismas, o dabartinis žmonių atskyrimas pagal jų nusistatymą gydytojo atžvilgiu.
Chrizostomas: Jėzus parodo, kad tie, kurie Jį pasmerkė, patys yra pasmerkti. Tai primena Pauliaus žodžius apie pagonių teisingumą ir Izraelio aklumą.
Teofilaktas: Tas, kuris buvo aklas, dabar mato viskuo; o tie, kurie manėsi matą, tapo akli.
Chrizostomas: Yra dvejopas aklumas: pojūčių ir supratimo. Fariziejams būtų buvę geriau būti fiziškai akliems, nes tada jų nuodėmė būtų mažesnė.
Teofilaktas: Jų nuodėmė lieka neatleista, nes jie matė stebuklus, bet liko užsispyrę.
Chrizostomas: Jų tariama išmintis tampa jų bausme, o buvęs aklasis gauna paguodą ir dvasinį regėjimą.
Teofilaktas: Jei jie būtų nežinoję Raštų, jų kaltė būtų mažesnė, bet kadangi jie vadina save Įstatymo žinovais, jie patys save pasmerkia.
