Šventojo Rašto Pradžios knygoje skaitome: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ Jono evangelija taip pat prasideda nuo „Pradžios“. Dievas atsiuntė savo Žodį ir kalba nebe pranašų paraginimais ar per stulbinantį angelų tarpininkavimą. Dievas apsigyveno tarp mūsų, jis pasirinko prabilti tiesiogiai į žmogų, gyvenantį šiame pasaulyje.

Kalėdų malonė yra ypatinga antgamtinė tyla, kurioje galime pajusti Dievo buvimą tarp mūsų. Tai malonės metas, tyla, leidžianti klausytis ir išgirsti Jėzų Kristų, kuris yra Žodis. Dievas tapo vienu iš mūsų, kad mes galėtume būti panašūs į jį. Tai yra įsikūnijimo džiaugsmas, bet drauge ir užduotis. Dievas reikalauja, kad mylėtume taip, kaip jis. Jono evangelijoje rašoma, jog tie, kurie priima Kristų, įgyja galią tapti Dievo vaikais. Dievo meilė yra reikli. Jis nužengė į pasaulį, kad kiekvienam žmogui pasiūlytų atpirkimo galimybę ir parodytų Dangaus karalystę. Jėzaus pasiaukojančios meilės pavyzdys nurodo didįjį įsakymą mylėti Dievą ir artimą. Pranašų žadėtąjį Emanuelį vadiname įvairiais vardais: Mesiju, Taikos Kunigaikščiu, Karalių Karaliumi. Šiandien tyloje suklupę prie prakartėlės jį atpažįstame kaip Kūdikį. Žvelgdami į Betliejaus Kūdikį, mokomės suprasti jo žodžius Evangelijoje: „Kas pasidarys mažas kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias Dangaus karalystėje“ (plg. Mt 18, 4; 19, 14).

Mūsų kasdienybėje įsitvirtinę nuostabūs technologiniai pasiekimai, leidžiantys akimirksniu pasiekti tolimus kraštus ir neaprėpiamus informacijos klodus, deja, drauge gerokai pakirpo mūsų vaizduotės sparnus ir sumenkino gebėjimą stebėtis. Praradę galią stebėtis Dievo sukurtu pasauliu, ilgainiui pamirštume ir kokia mūsų gyvenimo prasmė ir tikslas. Vis dėlto šiandien pakeliame savo žvilgsnį nuo ekranų į dangų ir su nuostaba leidžiamės vedami tikėjimo žvaigždės. Nemokėdami įvardyti žodžiais, pagarbiai nusilenkiame slėpiniui. Mėnulyje išsilaipinęs amerikiečių astronautas Neilas Armstrongas pasakė: „Ne tiek svarbu, kad žmogus nužengė į Mėnulį; svarbiau tai, jog Dievas vaikščiojo Žemėje.“

Tikėjimo tiesas krikščionys vadina slėpiniais. Slėpinys yra Jėzaus prisikėlimas iš numirusiųjų, bet ne menkesnę nuostabą kelia Dievo įsikūnijimas. Dieviškasis Asmuo priėmė žmogaus kūną ir tapo į mus panašus viskuo, išskyrus nuodėmę. Jokia technologinė pažanga nei informacijos gausa negali atsakyti į šį klausimą. Kalėdas vadiname slėpiniu todėl, kad Jėzaus Kristaus gimimas nepanašus į nieką kitą šiame pasaulyje. Slėpinys lieka nebylus abejingiems pašaliniams stebėtojams. Jis atsiveria tiems, kurie artinasi su tikėjimu ir meile.

Kristui gimus Betliejuje, mažai kas apie tai žinojo. Ten buvo Marija ir Juozapas, taip pat iš laukų subėgę piemenys, šį slėpiningą įvykį stebėjo angelai. Kristui mirštant ant kryžiaus, iš beasmenės stebėtojų minios Evangelija išskiria nedaugelį: ten buvo jo motina, dar kelios moterys ir mylimasis mokinys. Gulinčio ėdžiose Kūdikio Jėzaus kūnelis glaudėsi prie medžio. Po trijų dešimtmečių jo iškankintas kūnas glausis prie kryžiaus medžio. Įsikūnijimo slėpinys apima ne tik pasigėrėjimą ir džiaugsmą, bet taip pat skausmą ir kančią.

Įsikūnijimas yra įsipareigojimas mylėti iki mirties. Krikščionys – prakartėlės ir kryžiaus vaikai. Mes džiūgaujame švęsdami džiaugsmingus gyvenimo įvykius, tačiau drauge savo Mokytojo pavyzdžiu nesišaliname nuo kryžiaus. Jei nusivylę norėtume palikti savo gyvenimo kryžių, neišgelbėtume savo gyvybės, bet prarastume ją (Mk 8, 35). Niekuomet nesuvoksime tikros gyvenimo prasmės, kol įsipareigojimu nedovanosime jo kitiems. Kristus parodė savo atsidavimą įsikūnydamas ir priimdamas mirtį ant kryžiaus. Abu šie slėpiniai glaudžiai susiję ir grindžiami meile. Panašiai Santuokos ar Kunigystės šventimų sakramentu viešai išreiškiamas pasiryžimas iki mirties išgyventi meilės slėpinį. Įsikūnydamas Jėzus drauge priima mirties tikrovę, kurią įveikia prisikėlimu.

Evangelija keliomis detalėmis vaizduoja Viešpaties gimimą. Jis gimė Betliejuje: išvertus tai reiškia Duonos namai. Čia gimsta Jėzus, kuris yra gyvenimo Duona. Svarbiau už Jėzaus gimimo detales yra suvokti, kodėl Dievas tapo žmogumi. Šventajame Rašte randame vienintelę Kristaus gimimo priežastį – išvaduoti mus iš nuodėmių ir nuvesti į amžinąjį gyvenimą. Piemenims angelas apreiškė gimusį Išganytoją – Viešpatį Mesiją. Bažnyčia Kalėdų iškilmėms parinko šiuos šventuosius tekstus pabrėždama, kad kūdikiu gimęs Kristus yra nuo amžių lauktasis pasaulio Išganytojas. Kalėdos yra piligrimystė į Betliejų – Duonos namus. Ši piligrimystė naujai nušviečia ir duoda prasmę mūsų gyvenimui, kuris yra mūsų kelionė pas Tėvą. Jei tai priimsime, iš Kalėdų slėpinio kylanti šviesa nušvies visą mūsų gyvenimą. Pasirodžiusi išganingoji Dievo malonė moko, kad „atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje“ (Tit 2, 11).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-23.pdf