3 Gavėnios sekmadienis

Savo pontifikato pradžioje mūsų Popiežius Pranciškus rašė: „Evangelijos džiaugsmo, evangelii gaudium, prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės. Džiaugsmas visada gimsta ir atgimsta su Jėzumi Kristumi“. Brangūs broliai ir seserys, ką tik girdėtas evangelijos pagal Joną epizodas puikiai išreiškia evangelijos džiaugsmą, evangelii gaudium, džiaugsmą Kristaus ir visų tų, kurie jo vardu neša kitiems gerąją naujieną, džiaugsmą ir tų, kurie ją priima.

Prie Jokūbo šulinio susitiko du troškuliai: Jėzaus ir vienos moters Samarietės. Jėzus Mesijas, Įsikūnijęs Dievo Žodis, turintis savyje neišsemiamo Šventosios Dvasios, gyvojo vandens, amžinojo gyvenimo šaltinį, patyrė troškulį. Tai troškulys mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą (1 Tim 2, 4). Paskatintas būtent šio troškulio, norėdamas atnešti žmogui tiesos ir malonės pilnatvę (pilną tiesą apie Dievą Tėvą, ir malonę leidžiančią pilnai bendrauti su juo, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje) Kristus atėjo į pasaulį.

Keliaudamas per Samariją, šeštą dienos valandą, tai yra pačiame įkarštyje, jis atėjo prie šulinio ir ten atsisėdo, pavargęs, ištroškęs, išalkęs. Tai buvo ypač alkis ir troškulys atlikti Tėvo valią ir įgyvendinti išganymo planą. Kaip dažnai evangelijoje pagal Joną, istorinės detalės turi ir simbolinę prasmę. Minėdamas, kad Kristus sėdėjo čia pavargęs šeštą valandą, evangelistas nori pažymėti ryšį su ta šešta valanda, kai Jėzaus bus nukryžiuotas. Liturgija taip pat pabrėžia šį ryšį. Gavėnios metu, per šeštąją liturginę valandą, mes negiedame: „Kristus šią valandą troško, ir buvo nukryžiuotas – Qua Christus hora sitiit, crucem vel in qua subiit“?

Taip pat dramatiškoje Dies Irae giesmėje sakoma: „Prisimink, gerasis Jėzau, juk aš – tavo kelionės priežastis… Ieškodamas manęs sėdėjai nuvargęs, atpirkai kryžių iškentęs; … Recordare, Iesu pie, quod sum causa tuae viae…Quaerens me, sedisti lassus, redemisti crucem passus.” Atėjo prie šulinio ir Samarietė moteris, kad galėtų numalšinti savo kūnišką troškulį. Tačiau jos, kaip ir kiekvieno žmogaus, širdyje slypėjo beribis tiesos, tikros laimės bei laisvės troškimas, kuris jau nukreiptas į evangeliją, į Kristaus apreiškimą ir malonę. Kristus turėjo keliauti per Samariją, kad galėtų paskelbti gerąją naujieną Samarietei ir per ją, jos tautiečiams.

Žmogišku požiūriu turėjo kilti daug kliūčių. Pirmiausia vyrui buvo draudžiama viešai kalbėti su nepažįstama moterimi. Be to žydai paprastai nebendravo (ir ypač nevalgydavo bei negerdavo) su Samariečiais, kuriuos jie laikė eretikais. Į visus šiuos kultūrinius bei religinius draudimus Jėzus nekreipia jokio dėmesio. Jėzaus paprašė moterį vandens, ir ši, nors nustebusi, kad žydas to prašo, iškarto jam duoda gerti. Jėzus pareiškia, kad jis neša gyvojo vandens dovaną, ir moteris nuoširdžiai prašo „Viešpatie, duok man to vandens.“ Gerosios Naujienos skelbimas vyksta sparčiai.

Vis dėlto atsiranda viena rimtesnė kliūtis. Samarietė tikriausiai gyveno, kaip mes sakytume šiandien, „neregularioje padėtyje“. Gal griežtieji tarp mūsų norėtų iškarto ją teisti ir pasmerkti, sakydami, kad ji gyveno „mirtinoje nuodėmėje.“ Bet mes nieko nežinome apie jos šeimyninės situacijos aplinkybes. Sunku įsivaizduoti, kaip dabartinis bažnytinis tribunolas galėtų spręsti jos bylą, turėdamas tik Kristaus žodžius apie ją. Ji turėjo penkis (atrodo teisėtus) vyrus, o dabar gyvena ne su savo vyru. Gal ji tapo penkis kartus našlė, o dabar gyvena su žmogumi, kuris paliko savo žmoną? Jėzus negali nepaminėti šios problemos. Tačiau jis moters neteisia ir nekaltina.

Kai ji prašo gyvojo vandens dovanos, jis nesako: „Tai neįmanoma, pasitrauk ir sutvarkyk pirmiau savo gyvenimą, po to matysime“. Vietoj to, Jėzus taktiškai ir diskretiškai liepia: „Eik, pakviesk savo vyrą, ir sugrįžk čia.“ Viešpats nori išgelbėti, išgydyti ir pašventinti ne tik ją, bet ir jos šeimą bei jos tautą. Kristus laiko visa, kas gera ir sveika jose, visas Dievo Žodžio sėklas (semina Verbi) kaip paruošimą evangelijai. Čia irgi randame svarbią simboliką. Samarietės penki vyrai ir po to jos tariamas „svetimavimas“, simbolizuoja visos Samariečių tautos religinę būklę.

Po Šiaurės Karalystės panaikinimo Izraeliečiai dar gyvenantys toje žemėje susimaišė su pagoniškais gyventojais, atvežtais pas juos iš kitur. Susiformavo Samariečių sinkretinė religija, kurijoje penkios Mozės Įstatymo knygos, ir tik jos iš viso Švento Rašto, turėjo savo vietą, bet kartu su pagoniškomis apeigomis ir įsitikinimais. Samarietės evangelizavimas eina toliau ir iki galo. Moteris nebando ginti arba neteisinti savo elgesio, bet ir nesigaili. Tačiau ji yra nustebinta, sužavėta Jėzaus sugebėjimo žvelgti į jos gyvenimo paslaptis. „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas“ – sako ji.

Po to ji užduoda savo širdies svarbiausią klausymą, žinodama, kad jeigu gaus atsakymą, sugebės spręsti visas savo problemas ir surasti savo tikrą gyvenimo prasmę. Kur ir kaip reikia garbinti Dievą? Jėzaus atsakymas yra evangelijos ir apreiškimo pilnatvė. Dievas yra Tėvas, Dievas yra dvasia, ir jis ieško garbintojų, kurie jį garbintų dvasia ir tiesa. Jėzus, pirmą kartą Jono evangelijoje, atvirai pripažįsta, kad jis yra Mesijas. Moteris nubėga į miestą pamiršusi jai jau nebereikalingą ąsotį. Ji jau turi vandens versmę savyje. Kaip vėliau Marija Magdalietė, ji yra tapusi uolia apaštale ir tautų Bažnyčios figūra.

Ji skelbia ne tik savo vyrui ir šeimai, bet visiems miesto gyventojams liudydama: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?“ O nuo tada mieste vyrauja tikras evangelijos džiaugsmas. Tai jau Velykos ir Sekminės. Žmonės eina pas Jėzų po to sako moteriai: Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.

Brangūs broliai ir seserys, per šią gavėnią sekime Samarietės pavyzdžiu. Atverkime Jėzui savo širdies duris, kad jis galėtų apšveisti mūsų gyvenimo paslaptis, spręsti mūsų problemas, atgaivinti mumyse gyvojo vandens versmę, kurią mes gavome per krikštą. Tegul mes tapsime vis labiau tikrais Tėvo garbintojais, dvasia ir tiesa, ir uoliais Dievo gailestingumo apaštalais. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/496-iii-gav%C4%97nios-sekmadienis-2017-a.html