Šventojo Rašto skaitiniai kalba mums apie Dievą, kuris nenuspėjamas, neaprėpiamas, bet toks artimas. Senojo Testamento pranašas Elijas, užkopęs ant kalno, suprato, kad didžiosiose audrose ir žemės drebėjime nebuvo Viešpaties. Tik padvelkus švelniam vėjui, Elijas užsidengė veidą, pajutęs jaudinantį Dievo artumą. Paradoksas – Dievas prisiartina, o žmogus slepiasi: mat niekas negali matyti Viešpaties ir likti gyvas. Dievas, didžiulė galybė, labai subtiliai artinasi prie žmogaus, kad jį stiprintų, drąsintų, o ne naikintų. Tačiau ne visi priima Dievo kalbėjimo būdus šios žemės keliuose.

Apaštalas Paulius skundžiasi didžiu širdies sopuliu dėl tautiečių žydų, kurie per istoriją iš Viešpaties gavo išrinktosios tautos garbę, Dievo vaikų įsūnystę ir įvairiais laikais buvo apdovanoti sandoromis – paties Kūrėjo įsipareigojimais ir pažadais. Galiausiai per išrinktąją tautą Dievas prisiėmė žmogaus kūną. Toks neaprėpiamo ir šlovingo Dievo artumas, buvimas žmogumi glumina išrinktąją tautą. Kristus – Dievas ir žmogus nepriimamas tarp savo brolių, su kuriais yra tos pačios giminės žmogiško kūno. Paulius supranta, kad Kristaus kaip Dievo nepriėmimas atskiria juos nuo amžinojo gyvenimo. Būdamas solidarus su savo tautiečiais, jis trokšta verčiau pats vietoje kitų būti atskirtas, kad tik jie galėtų priimti Kristų kaip Viešpatį. Stebinantis pasiaukojimas netekti to, kas brangiausia, kad tik broliai būtų išgelbėti. Tam ryžtis gali tik tas, kuris tvirtai tiki, be galo myli kitus ir visiškai nepaiso savęs. Jis tikrai patyrė Dievo artumą.

Žmonės per kartų kartas vis prašo, kad Dievas prisiartintų, palydėtų, save atskleistų, bet, kai tai įvyksta, neretai lieka nesupratę. Tikriausiai žmonėms lengviau Dievą atrasti ne tuomet, kai jis priartėja, bet kai jo artumo ženklai pasiekia širdį. Net pirmiesiems Jėzaus mokiniams nepakako akimis matyti Viešpatį ir jo stebuklus. Mokiniai priėmė Jėzų Kristų kaip Dievą tik tada, kai suprato jo parodytų ženklų tikrumą. Ženklai tiriami, perskaitomi, kai žmogus būna budrus, jautrus. Ištiktas sunkumų, krizių jis lengviau sutinka Dievą, nes būna jautresnis.

Nakties metas – nesaugumo, tamsybių, priešiškų jėgų siautėjimo metas, kai žmogui reikia ypatingos pagalbos. Dėl to nakčiai žmogus užrakina duris arba kažkas saugo turtą, namus ir besiilsinčius žmones. Jėzus pas savuosius ateina ketvirtos sargybos metu: nakties laikas būdavo padalytas į keturias sargybas po tris valandas. Sargyba – tai budėjimas stovykloje, laukuose, kad priešas nepultų ir ugnis negestų. Bažnyčios tėvai šv. Augustinas ir šv. Jeronimas čia įžvelgia visą tikėjimo istorijos simboliką: besikeičiančios sargybos – tai Įstatymo, teisėjų ir pranašų laikai, kol galiausiai ateina Kristus – tikroji žmonijos Aušra ir Išsigelbėjimas. Jėzus ateina pas keliaujančius mokinius, kad sunkiu momentu būtų šalia. Keliaujantys mokiniai – nerimstančios, dinamiškos Bažnyčios įvaizdis. Ją palydi Jėzus, einantis vandeniu.

Kas galėtų eiti vandeniu? Gal koks ypatingas vabalas, vandens paukštis ar nežemiška būtybė. O žmogus? Jokiu būdu. Einantysis vandeniu atrodo įtartinas. Tai neįmanomo, gąsdinančio dalyko patirtis. To, ko nepažįstame, bent jau šiek tiek bijome, nes negalime kontroliuoti, valdyti, nežinia, ko tikėtis. Baimė sukausto, pasėja paniką, sukelia siaubą, primena pavojų išnykti. Savęs pametimo grėsmė mumyse grumiasi su troškimu išlikti. Baimė šaukte šaukia, kad atsitiks kažkas, ko negalima suvaldyti, kas mus pranoksta. Atrodo, tučtuojau bus sugriauta tai, ką laikėme savo atrama. Tai skausminga savo trapumo, nesėkmės, praradimo ir žlugimo nuojauta. Nepatikimai skamba net ir padrąsinantys gerai pažįstamo Jėzaus žodžiai: „Tai aš, nebijokite!“ Petras čia atsiskleidžia kaip gudrus mokinys. Jam nepakanka Mokytojo patikinimo. Petrui pačiam reikia savo gyvenime paragauti neįmanomų dalykų patirties. Todėl jis ir sako: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Tai labai drąsūs ir pranašiški žodžiai. Petrui pasisekė paėjėti vandeniu. Primena fantastinį filmą, tiesa? Suprantama, kad vandeniu gali eiti pats Dievas. Bet žmogus, nors ir turintis žvejo įgūdžių, – to jau per daug!

Vis dėlto kritiškai nusistačiusiems skeptikams svarbu prisiminti, jog neįmanomais dalykais Dievo malone gali sužėrėti ir Viešpačiu pasikliaujantis žmogus. Tą liudija ir ženklų kalba. Žodžiai „tai aš“ primena Jėzaus dieviškos tapatybės formuluotę, kuria Mokytojas save prilygina pačiam Dievui, kalbėjusiam dar pranašui Mozei: „Aš Esu.“ Tai ne šiaip skambus pareiškimas, o žodžiai, palydimi veiksmo – žengimo ežero paviršiumi. Maža to – ta neįtikėtina galimybe apdovanojamas Petras.

Vanduo Biblijoje reiškia ne vien atgaivą. Nevaldomos stichijos, audros – mirties ženklas. Eiti permainingo ežero paviršiumi reiškia nugalėti mirtį, įveikti naikinančios pražūties padarinius. Baimė ir išgąstis susidūrus su tiesioginiu Dievo artumu virsta neįmanomų dalykų išsipildymu. Baimės priešingybė yra pasitikėjimas, drąsa ir vidinė ramybė. Audros sutramdymas primena, kad Jėzumi galima pasitikėti, nebijoti Jam patikėti savo gyvenimo dramų, viesulų, nesėkmių. Tai kvietimas išdrįsti rizikuoti renkantis tikėjimo vertybę, remtis Dievu, kuris gali apdovanoti nuostabiais netikėtumais, gerumo dovanomis, ir nebus jokio krislelio nuobodulio. Dievas geba įveikti blogį ir mirtį, taigi einantiems paskui Viešpatį taip pat galima dalyvauti tokioje misijoje. Dytrichas Bonhoferis rašė: „Aš tikiu, kad kiekvienoje sunkioje būklėje atsidūrus Dievas duoda tiek tvirtumo, kiek reikia. Tik Dievas jo neduoda iš anksto, kad nepasitikėtume savo pačių jėgomis, o pasikliautume vien tik Dievu. Toks tikėjimas turėtų nugalėti visapusišką ateities baimę.“

Apaštalo Petro prašymas: „Viešpatie, gelbėk mane!“ gali virsti kiekvieno tikinčiojo malda, kai apima išgąstis ar baimė, kai suvokiame, kad savo jėgomis nepasieksime tikslo, kai suabejojame ir pavargstame. Dievas per Bažnyčios valtį tiesia mums ranką. Laimingas kiekvienas, kuris šio pasaulio audrose ištiesia ranką į Dievą, jis lieka sustiprintas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-07.pdf