Kaip ir praėjusį sekmadienį Evangelijos skaitinys yra iš Jėzaus atsisveikinimo kalbos Paskutinės vakarienės vakarą. Mus gali stebinti šios kalbos loginė seka. Atrodo, kad Jėzus peršoka iš temos į temą, sunku suvokti jų tarpusavio ryšį. Jis kalba apie žodį, Tėvą, Sūnų ir Dvasią. Tai tarsi skirtingos tikrovės, tačiau drauge viena. Jėzus kalba apie tris Asmenis ir skirtingas misijas. Tėvas siunčia Sūnų ir patiki jam perduoti gyvybę teikiantį žodį. Sūnaus vardu jis taip pat siunčia Dvasią, kuri moko ir primena, ką sakė Kristus. Vykdydamas visa, ką jam pavedė Tėvas, Sūnus suteikia savo ramybę. Jėzus atskleidžia dieviškojo išganymo plano vienybę ir duoda supratimo raktą pažadėdamas: „Vėl grįšiu pas jus.“ Jis parengia apaštalus atsiskyrimo metui. Pirmasis bus netrukus – nuo Jėzaus mirties iki prisikėlimo, antrasis truks nuo Jėzaus žengimo į dangų iki Sekminių. Trečiojo laikotarpio pradžia – Viešpaties žengimas į dangų ir pabaiga – jo galutinis šlovingas grįžimas laikų pabaigoje.

Mes esame susiję giminystės ryšiais, gimę toje, o ne kitoje šeimoje, gyvenantys apibrėžtu laiku ir konkrečioje vietoje. Kartais bergždžiai stengiamės įsivaizduoti, kaip būtų susiklostęs mūsų gyvenimas, jeigu… Taip įsivaizduodami siekiame pabėgti nuo įsipareigojimų ir pateisinti savo negebėjimą mylėti artimiausios aplinkos žmones. Mūsų artimieji tam tikra prasme sudaro mūsų gyvenimo ir asmenybės dalį. Šiandienos Evangelija kalba apie bičiulystę su Jėzumi. Ši draugystė tiesiogiai veikia krikščionio gyvenimą: „Kas mane myli, laikysis mano žodžio.“ Tikėjimo įkvėptas atsivertimas būtinai paveikia gyvenimą. Tikėjimas ir dora yra tarsi dvi medalio pusės. Žinoma, tai nereiškia, kad iš karto tampame nepriekaištingai šventi ir pagundos nedaro mums jokio poveikio. Krikščionio tikėjimo kelyje svarbiausia yra draugystė su Jėzumi. Istorijose apie dykumos tėvus pasakojama, kaip jaunas vienuolis nusiskundė, kad jam labai įkyri pagundos. Vienuoliai tuo metu valgė sriubą, todėl vyresnysis atsakė: „Kol sriuba karšta, musės prie jos nelenda, lenda tik tada, kai atšąla.“ Kol išlieka bičiulystė su Jėzumi, pakaks jėgų ir šviesos laikytis jo mokslo.

Viena svarbiausių teologinių problemų, su kuria susidūrė ankstyvoji Bažnyčia, buvo santykis su judaizmu ir Senojo Testamento tradicija. Apaštalų darbų skaitinyje ši problema iškyla kaip klausimas, ar dera apipjaustyti priimančius Evangeliją pagonis. Atkreipkime dėmesį, pirmieji krikščionys šį klausimą sprendžia atvykdami į tuometinį Bažnyčios centrą – Jeruzalę. Bažnyčios istorikai tai vadina pirmuoju Bažnyčios susirinkimu. Formuojasi tai, ką dabar vadiname Bažnyčios magisteriumu, arba Bažnyčios mokymo autoritetu. Antrojo amžiaus kankinys ir teologas šv. Ireniejus Lionietis rašė: „Kur Bažnyčia, ten yra ir Dievo Dvasia, ir kur yra Dievo Dvasia, ten yra ir Bažnyčia su visomis malonėmis, nes Dvasia yra tiesa.“ Šventosios Dvasios buvimas leidžia mums suprasti Evangelijoje tariamus Jėzaus žodžius apie Globėją: „Ji išmokys jus visko ir viską primins.“

Žmonės kartais nusivilia pamėgto literatūrinio kūrinio ekranizacija. Skaitydami vaizduotėje susikuriame veikėjų paveikslus, įsivaizduojame įvairias scenas. Mums nelengva priimti kitokį paveikslą, negu buvome susikūrę. Nelengva pakeisti mintį turint išankstinę nuostatą. Šiandienos skaitiniuose Dievas ragina pranokti išankstines nuostatas ir giliau suvokti jo Bažnyčią.

Pirmajame skaitinyje vaizduojami žmonės buvo įsitikinę, jog krikščioniu gali tapti tik tas, kuris pirmiausia laikosi žydų papročių. Nors mums tai nebeatrodo labai svarbu, anuomet šis apaštalų sprendimas buvo labai reikšmingas. Bažnyčia patvirtina, kad Mesijas atėjo gelbėti visos žmonijos, taip pat pagonių. Prisimename, jog Jėzus atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet įvykdyti (plg. Mt 5, 17). Įstatymas buvo Dievo dovana ir apsauga Izraeliui. Kristus moko naujai perskaityti Įstatymo reikalavimus. Pats Kristus yra Įstatymas. Jo pabrėžiamas meilės įsakymas apima ir priešus.

Antrajame skaitinyje taip pat pranokstama įprastinė samprata. Žydai neįsivaizdavo Jeruzalės be šventyklos. Dabar Dievas kviečia įžengti į naują pasaulį, persmelktą jo buvimo. Apreiškimo knygoje šventasis Jeruzalės miestas turi dvylika pamatų, ant jų dvylika apaštalų vardų, o jo žiburys yra Avinėlis. Čia vaizduojama išganytoji žmonija ir naujasis pasaulis pagal senojo nuodėmingo pasaulio analogiją. Analogija leidžia drauge suvokti panašumą ir skirtingumą. Viena vertus, naujasis pasaulis yra Dievo dovanojamas ir visiškai kitoks. Kita vertus, žmogaus išganymas vyksta paneigiant ir iš naujo laimint senąjį pasaulį. Apreiškimo knygos regėtojas mato naujus, drauge jam pažįstamus dalykus. Jis regi pažįstamą Jeruzalės miestą visiškai perkeistą, nepalyginamai geresnį ir gražesnį. Naujojoje Jeruzalėje išsipildo Jėzaus žodžiai, pasakyti samarietei prie šulinio: „Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.“

Evangelijoje Jėzus palieka savo mokiniams ramybę. Ši ramybė taip pat skiriasi nuo to, kaip mes ją įsivaizduojame žemiškoje tikrovėje. Mums ramybė reiškia konfliktų nebuvimą. Tačiau Kristus mus šaukia būti pasaulyje, su kuriuo dažnai tenka konfliktuoti. Jis dovanoja ramybę, tačiau drauge primena, kad jo vardas kels nesantarvę, „vienuose namuose bus pasidaliję“ (Lk 12, 52). Dievas duoda mums ramybę, kuri kyla iš vienybės su juo. Dievo ramybė ir jo meilė yra be galo didesnė už mūsų įsivaizduojamą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-08.pdf