Garsusis mąstytojas B. Paskalis, jaudamas artėjančią mirtį, atsikėlė iš lovos, atsisėdo prie stalo ir drebančia ranka užrašė savo tikėjimo išpažinimą, kuris po jo mirties buvo rastas liemenės kišenėje. Štai jo užrašyti žodžiai: „Pusė dvyliktos. Esu Dievo akivaizdoje. Tikiu. Tikiu į Dievą. Mano Dievas nėra teologų nei žemės mokytojų Dievas. Mano Dievas yra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas: yra Apreiškimo Dievas. Mano Kristus yra Evangelijos Kristus. Tikiu jį, kaip jis save apreiškė” (Plg. L. Tulaba. Pamokslai A. P. 247). Šiame tikėjimo išpažinime kalbama ne tik apie Dievą, bet ir apie Dievo Sūnų.

Šiandien, Švč. Trejybės sekmadienį, prisiminkime kertinę mūsų tikėjimo į Triasmenį Dievą tiesą.

Senojo Įstatymo knygose nerandame aiškaus liudijimo apie triasmenį Dievą. Tam dar nebuvo atėjęs laikas. Juo labiau kad Izraelis buvo apsuptas galingų, pagoniškų, daugelį dievų garbinančių tautų. Triasmenio Dievo išpažinimas lengvai galėjo išsigimti į politeizmą. Vis dėlto Senojo Testamento Dievas yra gyvas Dievas, mylintis Dievas, apsireiškęs Abraomui, Mozei, kalbėjęs per pranašus. Ypač jautriai išreiškia savo tikėjimą karalius Dovydas savo psalmėse. Jis visus skatina teikti Dievui garbę: „Viešpačiui naują giesmę giedokit, giedokite jam visos šalys” (Ps 97). „Visos šalys, džiūgaukit Dievui, jam tarnaukite linksmos, jo akivaizdon ženkit džiaugsmingai! Jis tikras Dievas, žinokit! Jis mus sukūrė, esam jo žmonės, esam jo liaudis, jo kaimenės avys” (Ps 99).

Naujajame Testamente nuo pat pirmųjų puslapių aptinkame Švč. Trejybės asmenis. Dar Kristus nebuvo užgimęs, o šio slėpinio spindulys jau pasiekė žemę. Antai angelas apreiškia Marijai, kad ji būsianti Dievo Motina: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus” (Lk 1, 31–32). Čia pirmą kartą žmonėms atskleidžiama, kad Dievas turi amžinąjį Sūnų, kuris iš Marijos gaus savo žmogiškąją prigimtį. Kai Marija nustebusi klausia, kaip tai įvyks, angelas ją nuramina: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu, todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo sūnumi” (Lk 1, 35). Šiame dangaus pasiuntinio pasveikinime ne tik atsiskleidžia įsikūnijimo slėpinys, bet ir išvardijami visi trys Švenčiausiosios Trejybės asmenys. Kalbama apie Aukščiausiąjį, apie Aukščiausiojo Sūnų, apie Šventąją Dvasią.

Antrą kartą Švenčiausioji Trejybė žmonėms apsireiškia, kai Jėzus krikštijosi Jordano vandenyse. Evangelistas Lukas, rūpestingai tyrinėjęs Jėzaus gyvenimą, mums liudija: „Kai visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant Jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: ‘Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi’” (Lk 3, 21–22). Šiame pirmajame viešame Jėzaus pasirodyme dalyvauja visa Švenčiausioji Trejybė.

Skirdamasis su apaštalais Jėzus dar kartą primena Triasmenį Dievą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (Mt 28, 19).

Nuo pat pirmųjų dienų krikščioniškajame pasaulyje Trejybės tiesa laikoma kertine tikėjimo tiesa. Šv. Augustinas rašo: „Perskaičiau visus raštus, kuriuos galėjau, ir jie visi liudija tą pačią, paveldėtą iš apaštalų, tiesą, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienodi dievyste”.

Krikščionių religinėje praktikoje matome įvairumą, kylantį iš bendravimo su vienu ar kitu asmeniu. Kartais mums patiems neaišku, į kurį asmenį labiau dera kreipti savo pamaldumą? Atsakymas čia vienas: visi trys Asmenys yra pasirengę atsiliepti atpirktam žmogui. Pamaldumas vienam ar kitam asmeniui gali priklausyti ir nuo amžiaus, ir nuo pašaukimo, ir kitų aplinkybių. Tarkime jaunuolis turi gerą tėvą, kurį myli ir gerbia. Suprantama, kad jis jaus didesnį pamaldumą savo dangiškajam Tėvui. Jis su meile kalbės „Tėve mūsų” ir pasitikės savo dangiškuoju Tėvu, be kurio plaukas nekrinta žemėn.

Ruošdamasis palikti pasaulį Kristus žada Šventąją Dvasią: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs” (Jn 14, 26). Mūsų įžymusis tiesos ieškotojas St. Šalkauskis jautė didelį pasitikėjimą Šventąja Dvasia. Jis manė, kad Šventosios Dvasios globa ir parama ypač reikalinga mūsų dienų žmogui, ieškančiam sau dvasinės atramos.

Vis dėlto tiesiausias mūsų kelias į Dievą yra per Dievo Sūnaus asmenį, kuris pats tapo žmogumi, įsikūnijo ir nepakartojamu būdu atskleidė mums Dievo meilę. Kai Pilypas Jėzų prašė parodyti Tėvą, Jėzus atsakė: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!” (Jn 14, 9). Iš tiesų Dievas pasirinko tobuliausią būdą save apreikšti savo mylimiems žmonėms. Dievo Sūnaus asmenyje prieš akis turime ne tiktai Antrąjį Trejybės asmenį, bet ir tobuliausią žmogų, žavintį savo kilnumu ir šventumu. Kur galėtume rasti kilnesnį, labiau vertą sekti idealą? Savo dieviškąja asmenybe jis daugybei tikinčiųjų tampa gyvenimo įprasminimu. Gyvendamas žmogišką gyvenimą, kalbėdamas žmonių žodžiais, jis mums tapo ir kelias, ir tiesa, ir gyvenimas. Kas šį kelią suranda, suranda viską. Ypač į glaudžius santykius su juo sueiname dalyvaudami jo Eucharistinėje puotoje, priimdami jo kūną ir kraują.

Nesvarbu, prie kurio Švč. Trejybės asmens besiglaustume, artėtume prie visų trijų asmenų – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Jie visi yra viena.

Jau praėjo 2000 metų, kai pirmą kartą žmonijai buvo apreikštas Švč. Trejybės slėpinys, bet himną Švč. Trejybei gieda visi amžiai, visas kosmosas, visi gyvieji ir negyvieji tvariniai, žmonės ir angelai. Himną Trejybei gieda visa matoma ir nematoma Kristaus Bažnyčia.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0609/609hom2.html