Iš 17, 8–13: Kol Mozė laikė rankas iškėlęs, viršų ėmė izraelitaiPs 121, 1–2. 3–4. 5–6. 7–8. P.: Te mums padeda Viešpats, dangaus ir žemės Kūrėjas.2 Tim 3, 14 – 4, 2: Kad Dievo žmogus taptų tobulasLk 18, 1–8: Dievas apgins teises savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Šiandienos Evangelija pateikia…
Kodėl tiek daug žmonių miršta taip ir nepamatę teisingumo, nors visą gyvenimą Dievo meldė teisingumo? Kodėl daug kankinių, rodos, veltui laukė Dievo pagalbos artėjant kankiniškai mirčiai? Kodėl tiek vargšų kovojo visą gyvenimą dėl išgyvenimo ir, atrodo, dangiškos aukštybės jų neišgirdo? Daug, labai daug tikinčiųjų klausia: kiek ilgai tęsis Dievo tylėjimas, kada Viešpats įsiterps į šį…
Šio sekmadienio liturgijoje skaitomi Biblijos tekstai mums pateikia tvirto tikėjimo pavyzdžius: pirmajame skaitinyje iš Išėjimo knygos Mozės ištverminga malda (17, 8–13) ir Evangelijos palyginime našlė, kuri atkakliai prašo teisėją apginti jos bylą (Lk 18, 1–8). Psalmistas panašiais žodžiais kreipiasi į Dievą: „Išteisink mane, Dieve, apgink mano bylą prieš nedorus žmones – nuo klastūno, nesąžiningo žmogaus…
Pasakojime apie našlės skundą teisėjui Viešpats mus moko sugretindamas priešybes. Vargšė našlė, neišgalinti pasamdyti advokato, negalinti pati apsiginti, vis dėlto atkakliai beldžia ir nė kiek nenusileidžia savo prašymuose. Teisėjas – pasitikintis savimi, nebijantis Dievo, nesiskaitantis su žmonėmis – galiausiai neatlaiko našlės atkaklumo ir nusileidžia dėl šventos ramybės. Jei nedoras teisėjas vis dėlto atsižvelgė į našlės…
Evangelijoje keliais štrichais įtikinamai ir gyvenimiškai atvaizduoti žmonių portretai. Galime įsivaizduoti kupiną didybės teisėją, jaučiantį savo vertę, nepriklausomą, beveik visagalį. Jis veikiausiai nėra žydas, romėnų valdžios statytinis, o darydamas sprendimus vadovaujasi pirmiausia ne sąžinės balsu, bet paiso įtakingų asmenų, grupuočių bei klanų interesų. Prieš jį stovi beteisė našlė, kurios visuomeninė padėtis yra beveik niekinė, negana…
Šiandien Bažnyčia mus kviečia pažvelgti į savo maldą. Pirmajame skaitinyje matome Mozę, besimeldžiantį už savo kovojančią tautą. Kol Mozė laikydavo rankas iškėlęs, izraelitams kovoti sekėsi, bet kai tik nuvargusios rankos nusvirdavo žemyn, viršų imdavo amalekiečiai. Evangelija pasakoja apie našlę, kuri vis eidavo pas teisėją ir prašydavo apginti ją nuo skriaudiko. Jis ilgai nekreipė į ją…
Skaitiniai iš Išėjimo knygos ir Evangelijos parodo, jog ištvermė gali nuveikti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma. Išėjimo knygoje aprašytas mūšis tarp neseniai iš Egipto išėjusio Izraelio ir klajoklių amalekitų. Kol Mozė, stovėdamas ant kalvos, laiko rankas iškėlęs, pergalė lydi Izraelį, kai jis nuleidžia rankas, kovos sėkmė persimeta Amaleko pusėn. Galiausiai Aaronas ir Huras…
„Kad, ko gero, ji neateitų ir manęs neapkultų.” Kas? Ta našlė? Ji – teisėją? Tiesiog liaudiško sąmojo kupinas, atrodo, šis mūsų Evangelijos skirsnelis. Jėzus nevengia tokių liaudiškų, kartais ir šiurkštokų posakių. Jėzus nebijo įžeisti pamaldžiųjų, sakydamas, kad išrinktieji įkyriai šaukiasi Dievo per dienas ir naktis. Jėzus nė kiek nesivaržydamas persako ir apie save priešininkų sakomus…