Šio sekmadienio liturgijoje skaitomi Biblijos tekstai mums pateikia tvirto tikėjimo pavyzdžius: pirmajame skaitinyje iš Išėjimo knygos Mozės ištverminga malda (17, 8–13) ir Evangelijos palyginime našlė, kuri atkakliai prašo teisėją apginti jos bylą (Lk 18, 1–8). Psalmistas panašiais žodžiais kreipiasi į Dievą: „Išteisink mane, Dieve, apgink mano bylą prieš nedorus žmones – nuo klastūno, nesąžiningo žmogaus gelbėk mane“ (Ps 43, 1). Tikėjimas mums laiduoja, kad Dievas girdi mūsų maldą ir tinkamu laiku mus išklauso, net jei kasdienė patirtis atrodytų neigia šį tikrumą. Išties tam tikrų skaudžių faktų akivaizdoje spontaniškai širdyje kyla pranašo priekaištas Dievui: „Kaip ilgai šauksiu, Viešpatie, ir tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ – ir tu manęs negelbėsi?“ (Hab 1, 2). Atsakymas į šiuos sielvartingus klausimus yra vienas – Dievas negali pakeisti dalykų ar įvykių be mūsų atsivertimo, o atsivertimas prasideda mūsų sieloje, iš kurios kyla atleidimo ir išganymo maldavimas.

Krikščioniškoji malda yra tvirto tikėjimo Dievo galia ir meile, kuri mūsų nepalieka, išraiška. Juk ir Jėzaus malda prieš kančią Getsemanės sode turi kovos pobūdį (plg. Mt 26, 36–44), kad būtų galima įveikti blogį gerumu. Malda yra tikinčiųjų, kurie atmeta bet kokį smurtą, ginklas. Jie taip liudija dieviškos meilės tiesą, nes Dievo meilė stipresnė už neapykantą ir mirtį. Tai matome jau minėtame pirmajame skaitinyje, kur aprašoma žymioji kova tarp izraelitų ir amalekitų. Šios atkaklios kovos baigtį lėmė malda. Tuo metu, kai Jozuė ir jo žmonės kovėsi su priešu mūšio lauke, Mozė meldėsi ant kalvos iškeltomis rankomis. Didžio vedlio iškeltos rankos laidavo Izraeliui pergalę. Dievas buvo su savo tauta, troško jiems pergalės, bet jo įsikišimą nulėmė iškeltos Mozės rankos. Atrodo neįtikėtina, bet yra būtent taip: Dievui reikia jo tarno iškeltų rankų! Iškeltos Mozės rankos primena Jėzaus rankas ant kryžiaus: plačiai atvertos ir vinimis prikaltos rankos, kuriomis Atpirkėjas laimėjo lemiamą mūšį prieš pragarišką priešą – velnią. Jo kova, jo iškeltos link Tėvo ir atviros pasauliui rankos prašo kitų – mūsų rankų ir širdžių, kurios aukotųsi jo paties meile iki laikų pabaigos. Šis nuolatinės maldos atsakas, nors ir skirtingomis formomis, atsirado tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose. Rytų dvasingumas jį praktikuoja Jėzaus maldos: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs!“ kartojimu. Ši malda atsirado IV a. ir plėtojosi vienuoliškoje aplinkoje. Vakarai suformavo šiek tiek kitokį nuolatinės maldos principą, labiau pritaikytą visiems tikintiesiems. Šv. Augustinas († 430) sako, jog maldos esmė yra troškimas. Jei išlieka Dievo troškimas, išlieka ir malda, o jei trūksta vidinio troškimo, tai galime šaukti kiek norime, Dievui mes esame nebylūs, jis mūsų nepajėgia išgirsti. Šis paslėptas Dievo troškimas, prisimenant jo buvimą, gali išlikti gyvas, net jei tuo metu reikia atlikti kitus dalykus. Ilga malda nėra lygi ilgam klūpėjimui ar daugybės žodžių tarimui, tai greičiau mūsų širdies pastovus ir pamaldus potraukis link To, kurį mylime. Jėzus pats mums davė nuolatinės maldos pavyzdį. Evangelijose apie jį sakoma, kad jis melsdavosi dienos metu, atėjus vakarui, anksti ryte, o kartais ir ištisą naktį. Malda buvo jo viso gyvenimo pagrindas. Tačiau Jėzaus pavyzdys mums kalba ir apie kitą labai svarbų dalyką: iliuzija yra manyti, kad galima melstis nuolat, padaryti maldą tam tikru mūsų sielos kvėpavimu kasdieniame veiklos šurmulyje, net jei ir neatrandame konkretaus, vien tik maldai skirto laiko. Jėzus, kaip ir kiti jo laikmečio žydai, tris kartus per dieną – brėkštant rytui, vidurdienį ir leidžiantis saulei – sustodavo, atsigręždavo į Jeruzalės šventyklą ir kalbėdavo maldą Šemà Izrael! (hebr. Klausyk, Izraeli!). Taip pat ir šabo dieną Jėzus su savo mokiniais dalyvaudavo sinagogos pamaldose.

Bažnyčia nuo pat savo gyvavimo pradžios nustatė ypatingą dieną, sekmadienį, kada krikščionys susirenka kartu melstis. Pirmaisiais amžiais buvo nelengva švęsti sekmadienį. Daugel kartų ir skirtingose Romos imperijos vietose krikščionys, užklupti švenčiantys uždraustą sekmadieninę Eucharistiją, vesti pas teisėjus. Šiems krikščionims sekmadieninis šventimas buvo ne paliepimas, bet vidinė būtinybė. Tai susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu, kurio artumos krikščionims tiesiog reikia norint būti patiems savimi. Šis susitikimas suteikia mūsų laikui ir per tai visam mūsų gyvenimui centrą, vidinę tvarką. Be Jėzaus, kuris mūsų gyvenimą remia, gyvenimas yra tuščias. Šio Eucharistinio šventimo atsisakyti arba jį išduoti reikštų atimti iš gyvenimo patį jo pagrindą, jo vidinį kilnumą, jo grožį. Žinia, sekmadienis mūsų Vakarų visuomenėse yra virtęs laisvalaikiu. Šiandieniame bėgančiame pasaulyje laisvalaikis tikrai yra būtinas. Kiekvienas iš mūsų tai žino. Bet be vidinio centro, iš kurio kyla visumos kryptis, jis galiausiai virsta tuščiu, mūsų nesustiprinančiu bei atsitiesti nepadedančiu laiku. Laisvalaikiui reikia centro – susitikimo su Tuo, kuris yra mūsų versmė ir tikslas. Be abejo, šio susitikimo mums reikia ne tik sekmadienį, bet ir kasdien, kai sugrįžtame prie savo darbų. Šiandienė Evangelija baigiasi Jėzaus klausimu: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8). Atsakymas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų: nuo gebėjimo atrasti laiko maldai, nes tik malda išsaugo uždegtą tikėjimo žiburį – Dievo troškimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-09.pdf