Autorius: MONS. J. KAUNECKAS    

Ištraukite iš televizoriaus anteną, ką bematysite? O juk daug žmonių gyvena tarsi be antenos esminiams gyvenimo dalykams…

Prieš kiek laiko lankiau ligoninėje 21 metų jaunuolį kataliką. Jo būklė po avarijos buvo labai sunki. Žinojau, ir jis pats sakė: nebedaug liko gyventi. Padariau viską, ragindamas jį priimti sakramentus. Ne! Kukliai pasiūliau nors kartu pasimelsti. Ne! – „Nors paklausykite mano maldos…” O jis: „Kunige, geriau paduokit man cigaretę”. Mat jis negalėjo pajudinti rankų. Turėjau įstatyti į lūpas, uždegti…

Visa, ką kalbėjau, jam buvo tarsi svetima, visiškai nesuprantama, nubėgo kaip vanduo nuo žąsies. Jaunuolis neturėjo antenos amžiniesiems dalykams. Rytą jis jau buvo miręs…

Tas vargšelis šiandienos pasaulyje turi milijonus brolių ir seserų. Juos sutinkame gatvėje, jie sėdi šalia mūsų traukinyje, autobuse, kavinėse… Amžinųjų dalykų, tikėjimo jiems nereikia – pakanka trupučio laimės.

Štai paklausti, ko labiausiai trokšta iš gyvenimo, jie atsako: jokios raukšlės neturėti iki senatvės, daug džiaugsmo, vis daugiau laisvalaikio, mažiau darbo, daugiau socialinių garantijų, gerovės, daugiau pajamų, patogumų, sensacijų, malonumų, užsimiršimo, erotikos be įsipareigojimų; kad nebūtų baimės, katastrofų, žemės drebėjimų. Na, pasitaiko atsakymų ir apie dvasines savybes… Bet tokių vos 0,5 procento. Štai tau ir 95 procentų tikinčiųjų pasaulyje! Tai šiuolaikinis žmogus, be antenos dvasiniams dalykams.

Ne, negalima sakyti, kad jie tikėjimo priešai. Ne! Paklausus apie tikėjimą, tikrai 95 proc. pasaulio gyventojų laiko save tikinčiais. Bet netikėkit statistika. Tai tik tradicijos laikymasis, žodinis išpažinimas, be vidaus. Jiems tikėjimas nereikalingas ir nieko nesako. Puikiausiai galima be jo gyventi. Žinoma – krikštas, vestuvės su žvakėmis ir vargonais. Tai tik rėmai, gražūs rėmai – tokia jų krikščionybė.

Vis klausi savęs: ar Jėzus turėjo omenyje tokius žmones, kai sakė, kad Bažnyčios pragaro vartai nenugalės? Ar kur nors, kokiame nors pamokyme jis tokius žmones paminėjo? Atrodo, ne!

Tai ką tada mums daryti? Bet neskubėkime su išvadomis, paklauskime savęs, kodėl Jėzus vis kalba palyginimais? Kodėl?

Norėčiau atsakyti klausimu: kada televizoriuje be antenos gali matyti vaizdą? Nagi tada, kai televizijos siųstuvas labai arti, kai labai stiprus signalas. Taigi Jėzus prisitaikęs prie tokio tipo žmonių, prie žmonių be antenos! Juk jie patys paklausti sako, kad mėgsta įdomybes, atsitikimus, sensacijas, sukrečiančius dalykus, netikėtumus.

Taigi jis ir kalba vaizdais, sensacijomis! Nes tik tokiu būdu įmanoma į juos prabilti. Būtent sensacijomis paremtas ir visas išganymas! Dievas ateina į žemę per tvartą! Žmogų jis pasiekia per kryžių, per skausmą!

…Kartą gydytojas ant moters rankos pamatė keistą apyrankę: joje buvo įlydyti pieniniai vaikų dantys. „Tai mano didžiausia brangenybė. Tiek liko iš visų devynių mano vaikų. Karas juos visus nužudė…” Gydytojas sukrėstas: „Kaip jūs galite gyventi su tokia apyranke?” Toji taip sužeista ir iškankinta širdimi moteris papasakojo gydytojui, kaip ilgai ji buvo parblokšta, kankinosi ir nenorėjo gyventi. Kol jai pasi?lė vadovauti vaikų našlaičių namams… Našlaičių motinos pašaukimas išaugo joje per kan?ią, per tikėjimą Dievu, per pasitikėjimą žmogumi. Taip, ir žmogumi. Ji tiki, kad jos vaikai našlaičiai niekada žmonių nežudys.

Ir aš tikiu. Ir stebiuos, kaip neužmušamas yra žmogus. Koks neužmušamas žmogaus gerumas, jo tikėjimas! Tegu tokių yra vos 0,5 proc., bet tai tikroji Dievo karalystė – tas duonos raugas, tas garstyčios grūdelis, toji uola, ant kurios pastatytos Bažnyčios pragaro vartai nenugalės.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9811/811hom3.html