Šiandien aptariamas klausimas – mokėti ar nemokėti mokesčius okupantei Romai? Jo kontekste įdomu prisiminti, kad Evangelijos pagal Matą autorystė siejama su buvusiu muitininku, rinkusiu mokesčius Romai, – Matu, vadinusiu save Leviu. Reikšminga ir Evangelijos parašymo data – maždaug 80-ieji mūsų eros metai, dešimtmetis po 66–70 metų žydų sukilimo prieš Romą numalšinimo. Sudaužytos viltys būti laisviems ir turėti savo valstybę.

Evangelija pagal Matą prasideda ir baigiasi teiginiu apie Dievo Artumą. Tai šios Evangelijos rėmai. Tikinčiajam jokios aplinkybės nesutrukdo būti Dievo Artume ir eiti per gyvenimą su Juo. Evangelija pagal Matą mėgina atsakyti į du klausimus: kas yra Jėzus ir kas yra Dievo Karalystė? Dievo Karalystė nesusitapatina su jokia, net pačia geriausia šio pasaulio valdžia. Žydų tautai, o gal ir mums, sunku išgyti iš politinio Mesijo iliuzijų.

„Kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ – atsako Jėzus žmogui, prašančiam liepti, kad brolis pasidalytų su juo palikimu (plg. Lk 12, 14). Jėzus atsisako savo dieviškąją galią deleguoti politinei valdžiai ir pats užimti šio pasaulio valdovo postą. Jis atstovauja kitai Karalystei, kuri ne iš šio pasaulio. Ir taip bus iki laikų pabaigos, kol ateis Dievo Karalystė.

Kartais kai kuriomis politinėmis aplinkybėmis sustiprėja mūsų mesijinės viltys. Bet Jėzaus žodžiai primena: ateis laikas, kai „jums sakys: Štai jis (Mesijas) čia! Štai ten! – Neikite ir nebėkite paskui juos! Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus“ (Lk 17, 23–24).

Kad ir kaip norėtųsi, Jėzus nedaro politinės kampanijos, nedalija rinkiminių lapelių ir nesako: „Išrinkite mane, ir aš išspręsiu visas jūsų problemas.“ Tai būtų veikiau antikristo strategija. Jėzus parodo, kaip bet kokiomis aplinkybėmis neišduoti svarbiausio žmogiškumo dėmens – ištikimybės Dievui. Esame patyrę, kokia skaudi svetimos šalies okupacija. Todėl galime suprasti žydų patriotus zelotus ir fariziejus, šventvagyste laikiusius imperatoriaus Tiberijaus atvaizdą ant pinigo su įrašu: Tiberius Caesar Divi Augusti Filius Augustus Pontifex Maximus (Cezaris Tiberijus Augustas, dieviškojo Augusto sūnus, didysis kunigas).

Mes labiau ar mažiau piktinomės Vladimiro Iljičiaus profiliu. Tiesa, atsidarius sienoms į Vakarus, buvo rastas būdas jį „nubausti“ ir bent kiek „kompensuoti“ moralinę skriaudą tautai: „susipratę“ mūsų tautiečiai metaliniais rubliais su Lenino galva „atsiskaitydavo“ už Marlboro cigaretes Vokietijos automatuose (beje, kainavusias ne rublį, o 5 markes).

Ironiška, kad tie, kas priešinasi Romos valdžiai, patys atkiša pinigą su jos valdovo atvaizdu ir įrašu. Ironiška, kai žmonės, nekentę sovietų valdžios, vis dėlto mokėjo pasinaudoti tos sistemos siūlomais patogumais ir pinigais su „valdovo“ profiliu kurti nemenką savo gerovę.

Jėzus savo pavyzdžiu parodė kitą kelią: jei nori būti nuoseklus ir tikrai nepritari okupacijai, būk neturtingas, aukok savo asmeninę gerovę. Jėzus nėra revoliucionierius, kokiu dažnai Jį norėta vaizduoti. Jis tikrai niekam nepataikauja ir neatsižvelgia į asmenis, todėl ir išvengia veidmainiškų pinklių. Jis geriau už mus žino, kad visi perversmai galiausiai vis tiek neišvengia žmonių silpnumo ir egoizmo. Jis kviečia mus į kitą, daug didesnį – vidinį, širdies – perversmą. Jis trokšta atkurti mumyse Dievo atvaizdą ir panašumą ir ragina atiduoti Dievui, kas Jam priklauso.

Šiandien laisvoje mūsų šalyje net nekyla klausimas: mokėt ar nemokėt mokesčius? O kylančius klausimus nesunkiai išsprendžia mokesčių inspekcija. Šiandien svarbiau klausti, ar aš atiduodu tai, kas Dievo, – Dievui? Ciesoriaus ir Dievo dalys anaiptol nėra lygios. Roma suvokė, kad jos vadžia siekia tas ribas, kuriose naudojami jos pinigai. Kaip nustatyti Dievo valdžios ribas? Jų nėra. „Jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties“ (Rom 14, 8).

Naudojuosi savo kūnu. Kas jo autorius? Juk ne aš pats. Tėvai net nežinojo, kaip atrodysiu. Valgau maistą, kurį sukūrė ne skaitmeninės technologijos, o Dievo palaiminta gamta – žemė, oras, vanduo, saulė. Turiu nemirtingą, amžiną sielą. Iš kur ji? Visa tai ne mano. Jo sukurta ir man padovanota. Tai pirmiausia Jo, o tik po to mano nuosavybė. Kiek Jam esu skolingas? Viską. Ir ne dėl Jo, dėl savęs. Nes tik Jame visi dalykai turi prasmę, tik Jame jie yra mieli. Tik Jame aš pats su visomis Jo dovanomis esu laimingas. Pasitraukiu nuo Jo – ir visas mano gyvenimas aptemsta, kaip pasitraukus nuo saulės. Grįžtu pas Jį, ir džiaugiasi mano širdis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-09.pdf