Jėzui keliaujant į Jeruzalę tekdavo išgirsti įvairių klausimų. Štai ir šioje Evangelijos ištraukoje kažkas iš minios jo klausia apie išgelbėtųjų skaičių. Jėzus neatsako į klausimą. Jeigu pasakytų: „Daug bus išgelbėtų“, atrodys, kad neverta stengtis, o jeigu būtų atsakęs: „Taip, mažai bus išgelbėtų“, tai kai kas nusimintų ir galvotų: „Vargu, ar aš būsiu vienas iš jų.“ Pasigirsta kitoks atsakymas, perkeliantis nuo išgelbėtųjų skaičiaus prie išgelbėjimo būdo: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!“ (Lk 13, 24). Tokią pat laikyseną mes matome dėl Jėzaus sugrįžimo pasaulio pabaigoje. Mokiniai klausia, kada sugrįš Žmogaus Sūnus, ir Jėzus atsako nurodydamas, kaip pasiruošti šiam sugrįžimui, ką daryti belaukiant (plg. Mt 24, 3–14). Tokia Jėzaus laikysena nėra keista. Tai jis daro paprasčiausiai norėdamas išmokyti mokinius pereiti nuo smalsumo prie tikrosios išminties, nuo tuščių klausimų, kurie užvaldo žmones, prie tikrų problemų, kurios praverčia gyvenime.

Iš to galime suprasti, kad absurdiška tikėti, kaip Jehovos liudytojai, neva žinome tikslų išgelbėtųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai. Šis skaičius Apreiškimo knygoje (7, 4) turi tik simbolinę vertę (dvylika, Izraelio giminių skaičius, pakeltas kvadratu ir padaugintas iš tūkstančio) ir yra iškart paaiškintas: „Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apr 7, 9). Čia nenurodomas išgelbėtųjų skaičius, tik pasakoma, kad tai bus „milžiniška minia“, kaip ir neužsimenama apie pasmerktųjų skaičių, tiktai pasakoma, kodėl jie neturi dalies Dangaus Karalystėje: „O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“ (Apr 21, 8). Mes taip pat skaitome ir kitoje Apreiškimo knygos vietoje apie šią siaubingą pasmerkimo tikrovę: „O lauke lieka šunys, burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro“ (22, 15).

Tačiau šalia pasmerkimo galimybės, mes aptinkame ir nuostabų palaiminimą: „Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą“ (Apr 22, 14). Viešpats Jėzus yra vartai, pro kuriuos patenkama į Dievo Karalystę, nes, kaip sako apaštalas Petras, „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Stengtis įeiti pro šiuos ankštus vartus, vadinasi, darytis panašiam į Jėzų. Jo dėka mes pažinome Dievo meilę, taip sakant, prisiartinome prie dieviškos Karalystės tikrovės. Krikščionio gyvenimas – tai priartėjimas prie Tėvo per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje. Jėzus irgi praėjo pro savo žmogiškumo vartus, pro Įsikūnijimo vartus, kuriuos pralaužė ir atidarė tam, kad pasiektų Tėvo širdį ir mus atpirktų. Tad ir mes esame kviečiami atlikti tą pačią kelionę.

Neužtenka pasikrikštyti, priklausyti Katalikų Bažnyčiai ar laikytis tam tikrų tradicijų, reikia ir paties žmogaus pastangų. Dalyvauti kiekvieną sekmadienį Eucharistijoje, klausytis Dievo žodžio, melstis ar uždegti žvakutę prie ikonos yra svarbu, tačiau to dar nepakanka žmogaus išganymui. Mat vien tik apeigos be autentiško gyvo santykio su Kristumi ir atsivėrimo jo Šventosios Dvasios veikimui yra bejėgės išgelbėti. Ne maldų ar darbų kiekis yra esmė, bet jų kokybė. Juk mus išgelbsti tikėjimas, kuriantis meilę Dievui ir artimui, ugdantis ir perkeičiantis gyvenimą. Taip, išganymas yra Dievo dovana, kurią jis dovanoja visiems žmonėms (plg. 1 Tim 2, 4). Tik ją priimti kartais kainuoja daug pastangų: atverti širdį ir ištiesti ranką. Tai sunki kova, nes širdis yra kieta (plg. Ez 36, 26), o ranka – padžiūvusi (plg. Lk 6, 6). Dovana neatima iniciatyvos. Mes turime valios laisvę, galime rinktis. Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymas įspėja, kad žmogus atsakingai elgtųsi su savo laisve, atmindamas savo amžinąją dalį. Tik tos laisvės dėka mes esame panašūs į Dievą, kuris nepavydi mums laimės, priešingai – kuria mūsų laimę ir nori, kad ir mes patys jo kūryboje dalyvautume, nes, pasak šv. Augustino († 430), „Dievas mus sukūrė be mūsų sutikimo, bet jis negali mūsų išgelbėti be mūsų pritarimo.“

Vadinasi, nė vienam žmogui nėra Dievo iš anksto paskirta eiti į pragarą; tam reikia valingai nusigręžti nuo Dievo sunkia nuodėme ir su ja likti iki mirties nesigailint ir atstumiant gailestingąją Dievo meilę. Eucharistijos liturgijoje ir kasdienėse savo tikinčiųjų maldose Bažnyčia meldžia Dievą gailestingumo, nes jis nenori, „kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9): „Viešpatie, maloniai priimki šią mūsų – tavo tarnų ir visos tavo šeimos – auką. Duok savo ramybę mūsų laikams, išgelbėk mus nuo amžinojo pasmerkimo ir priskirk prie savo išrinktųjų“ (Romos mišiolas, I Eucharistijos malda).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-07.pdf