Rytų šalyse dėl akinančios saulės, parazitų, nešvaros, ypač ankstesniais amžiais, būdavo daug akių ligų. Aklųjų neišskirdavo iš visuomenės kaip raupsuotųjų. Neregio, gyvenančio toje pačioje visuomenėje tarp reginčiųjų, buvimas yra iškalbingas ir jaudinantis ženklas. Aklasis, nors nemato išorinių medžiaginių dalykų, įžvelgia žmogaus vidinį pasaulį, jis nuolat išgyvena žmogaus vargingumą ir geriau suvokia ateities viltį. Aklasis tampa palyginimu tiems, kurie neranda prieigos prie Dievo tikrovės. Susidūrus su neregiu, labai kvailai skamba „reginčiųjų“ abejonės ir jų nematomų dalykų neigimas. Kaip aklasis negali spręsti apie tai, kas išoriškai matoma, panašiai taip ir netikintysis negali daryti išvadų apie tai, kas nematoma akimis, bet suvokiama tikėjimu. Jėzus gydė akluosius ne vien todėl, kad jo meilė ragino tai daryti konkrečiam sutiktam žmogui. Jis taip pat norėjo parodyti ženklą, jog atėjo atskleisti daugelio žmonių aklumo ir, kur įmanoma, jį išgydyti. Jėzui apsireiškus daugiau nebereikia bejėgiškai klaidžioti dvasios tamsoje.

Jėzus gydydamas nesiima magiškų praktikų – sumaišydamas seiles su žeme jis nurodo savo dieviškąjį ir drauge žmogiškąjį veikimą. Aklasis išgirsta ne vien Jėzaus žodį, bet ir jaučia Jėzaus palietimą. Jis taip pat turi nusigauti iki Siloamo tvenkinio ir jame apsiplauti. Aklumą išgydo ne gydomosios vandens savybės, bet tikėjimu priimama Dievo malonė. Tikėjimu įvykdęs tai, ką nurodė Jėzus, aklasis tampa ne tik regintis, bet ir tikintis.

Skaitinys apie aklo gimusio žmogaus išgydymą specialiai parenkamas liturginiu gavėnios laikotarpiu. Kasdienis gyvenimas mus daro trumparegius ir silpnaregius. Mūsų akis tarsi užtamsina rutinos, nuovargio ir nuodėmės valktis. Gavėnios laiku Jėzus vėl nori mums grąžinti atvirą žvilgsnį, kad regėtume Dievą ir Dievo pasaulį. Dėkokime Dievui už šį gydymą.

Ne tik mūsų dienomis stebuklai sukelia diskusijų. Ir Jėzaus laikais fariziejai abejojo išgydyto varguolio tapatybe, svarstė, ar jis tikrai aklas nuo gimimo, užuot iš karto patikėję akivaizdžiu stebuklu. Galiausiai jie tiesiog bando užtildyti nepatogų išpažinėją.

Šabo šventimas būdingas ir šiandienos judaizmui. Šabas pabrėžia sandorą su Dievu ir įrodo tikėjimo tapatybę. Maldingas žydas, švęsdamas šabą, išsiskiria iš aplinkos. Kas nesilaiko šabo, nėra iš Dievo ir ignoruoja sandorą su Dievu. Jėzus atėjo pakeisti senąją Sandorą, įsteigdamas naująją Sandorą. Jis piktina žydus pačiu gydymo būdu net labiau negu išgydymo faktu. Jėzus atskleidžia jų skrupulingą šabo įsakymo suvokimą. Jis būtų galėjęs išgydyti akląjį vien tardamas žodį, nors ir tai, fariziejų supratimu, būtų pažeidę šabo poilsį. Tačiau Jėzaus padarytas veiksmas, purvo iš žemės ir seilių sumaišymas, buvo griežtai draudžiamas. Tuo Jėzus nori priversti fariziejus pakeisti savo mąstyseną. Juk truputis sumaišyto purvo negali pakenkti Dievo garbei ir sutepti Viešpaties dienos. Tarnystė žmogui suderinama su šabo dieną reikalaujamu Dievo garbinimu. Šie du dalykai yra viena, panašiai kaip dvi meilės įsakymo dalys.

Žydai buvo neteisūs manydami, jog nusidėjėlis negali daryti stebuklų ir Dievas neišklauso nusidėjėlio. Negalima taip supaprastinti dalykų. Pats Jėzus mus įspėjo: netikri mesijai ir pranašai rodys efektingus ženklus. Dvasių skyrimas yra vienas sunkiausių krikščioniui nuolat tenkančių uždavinių. Reikia atsispirti pagundai aklai melsti vien pasisekimo.

Fariziejai išvarė išgydytąjį iš sinagogos. Ši ekskomunika reiškė daugeriopas netektis jo socialiniame asmeniniame gyvenime. Nuo šiol šis vyras atmetamas, paniekinamas. Jam tenka panašus likimas kaip Jėzui, kuris iš švento Jeruzalės miesto išvaromas nukryžiuoti ant užmiestyje esančios Golgotos kalvos. Joks krikščionis negali išvengti panašaus likimo, kai išpažįstamas tikėjimas išskiria jį iš anksčiau buvusios palankios netikinčiųjų „aklųjų“ draugijos.

Tikėjimo kelyje taip pat darome pažangą. Išgydytasis fariziejų akivaizdoje pirmiausia išpažino, kad Jėzus yra pranašas. Tačiau Jėzus veda jį tikėjimo keliu toliau. Tikėjimas nėra vienkartinis įtvirtintas aktas, tai nuolatinis augimas vis geriau pažįstant Kristų ir Dievą. Nepakanka remtis vien vaikystės katekizmo žiniomis.

Išgydytasis yra pasirengęs tikėti į Mesiją, kad ir kas jis būtų. Jis yra teisus. Žmogui nevalia kelti išlygas tikėjimui. Dievas bet kokiu atveju turi būti pripažįstamas, jis ateina taip, kaip pats nori. Tuomet, kas iš pradžių atrodė priešinga protui, tampa net labai prasminga. Tai, kas atrodė nesuprantama, pakylėja protą virš jo pradinių galimybių. Įtikėjęs žmogus garbindamas parpuola ant kelių. Tikėjimas nėra vien vidujinis išgyvenimas, jis verčia mus suklupus pagarbinti Dievą. Tikėjimas yra veiksmas, kuriame dalyvauja visas žmogus.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-03.pdf