„Mes, – sakė jie, – tikėjomės, kad būtent jis atpirks Izraelį”. O mano brangieji mokiniai, jūs tikėjotės! Tai dabar jau nebeturite vilties? Žiūrėkite, Kristus gyvas! Ar viltis jumyse mirusi? Žinoma, tikrai, tikrai, Kristus yra gyvas! Kristus, būdamas gyvas, rado mirusias savo mokinių širdis, nes Jis pasirodė ir nepasirodė jų akims. Jis vienu metu buvo ir matomas, ir pasislėpęs. Turiu omenyje, jei Jis nebuvo matomas, kaip jie galėjo girdėti, kaip Jis jų klausinėjo, ir atsakyti į Jo klausimus? Jis ėjo su jais keliu kaip palydovas ir pats buvo vadovas. Žinoma, jis buvo matomas, bet nebuvo atpažintas. Juk jų akys, kaip girdėjome, buvo uždengtos, kad jie jo neatpažintų. Jos buvo sulaikytos ne tam, kad jo nematytų, bet buvo sulaikytos tam, kad jo neatpažintų. Ak taip, broliai ir seserys, bet kur Viešpats norėjo būti atpažintas? Duonos laužymo metu. Mums viskas gerai, nėra ko jaudintis – laužome duoną ir atpažįstame Viešpatį. Būtent dėl mūsų Jis nenorėjo būti atpažintas niekur kitur, tik ten, nes mes neketinome Jo matyti kūnu, tačiau ketinome valgyti Jo kūną. Taigi jei esate tikintysis, bet kuris iš jūsų, jei ne veltui esate vadinamas krikščioniu, jei ne beprasmiškai ateinate į bažnyčią, jei klausotės Dievo žodžio su baime ir viltimi, galite pasiguosti duonos laužymu. Viešpaties nebuvimas nėra nebuvimas. Tikėkite, ir tas, kurio nematote, bus su jumis. Tie du, net ir tada, kai Viešpats su jais kalbėjosi, neturėjo tikėjimo, nes netikėjo, kad Jis prisikėlė. Jie taip pat neturėjo vilties, kad Jis gali prisikelti. Jie buvo praradę tikėjimą, praradę viltį. Jie vaikščiojo mirę, o Kristus buvo gyvas. Jie ėjo, mirę, su pačiu gyvenimu. Gyvenimas ėjo kartu su jais, bet jų širdyse gyvenimas dar nebuvo atkurtas.

Šaltinis: https://catenabible.com/lk/24