„Pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti…“ Štai „mažas palaiminimas“, kuris prisideda prie Kalno Pamokslo „didžiųjų palaiminimų“. „Pasikviesk vargšą, eik pasitikti vargšo, tuomet būsi laimingas“. Pats Dievas davė mums tokį pavyzdį : „būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per jo neturtą“ (plg. 2 Kor 8, 9). Jis ne tik praturtino mus kūrinijos gerybėmis, bet ir, „turėdamas Dievo pavidalą, …apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“. Dievas atėjo pasitikti vargšo, mūsų vargdienių, „kad mes taptume turtingi per jo neturtą“ (plg. 2 Kor 8,9).

„Pasikviesk vargšą, eik pasitikti vargšo…“. Ar tai nėra kvietimas dalyvauti paties Dievo laimėje ? Dievas yra meilė, Dievas yra atsidavimas. Trejybėje Dievas nesiliauja dovanoti save amžinais mainais, kurie pilnai jį džiugina, pripildo jį laimės. Evangelistas Lukas pateikia mums šios laimės aidą, rašydamas tokius žodžius apie Jėzus : „Tuomet jis džiūgavo Šventojoje Dvasioje ir kalbėjo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Lk 10, 21).

Dievas apreiškia save patį, kad pasidalytų savo dieviškuoju gyenimu. Jis kreipiasi į mus iš Žodžio stalo, o mums atiduoda save iš Eucharistijos stalo, tai yra iš altoriaus. „Pasikviesk vargšą,…“. Vargdienis yra labai arti kiekvieno iš mūsų. Jis yra kiekvienoje bendruomenėje, kiekvienoje šeimoje: vaikas, senelis, ligonis, žmogus su negalia, kuris vienaip ar kitaip kenčia. Pakviesti vargdienį prie stalo, tai pirmiausiai jį išklausyti, jam tarnauti, pabūti su juo. Susitikimas su vargdieniu apreiškia mums mūsų pačių skurdumą, praturtina mus mūsų neturtu. Neretai patiriame, kad negalime duoti daug priartinusiam vargšui, o truputis, kurį duodame nepadės jam išeiti iš jo skurdo. Vargšo netgi bijome, nes jaučiamės negebantys patenkinti jo poreikių. Taigi, vargšas apreiškia mūsų būties tikrovę, mūsų pačių skurdą.

Svarbu gerai suprasti : Jėzus nelaimina materialinio neturto, dar mažiau skurdo. Vargšui pirmiausiai reikia duonos, kurią turtuolis kaupia ant savo stalo. Tačiau vargšo alkis viršija jo kūno maisto poreikį. Jau daug metų Žanas Vanjė įgyvendina šiandienos evangelijos pasiūlymą. Jis skiria du būdus dovanoti, pasidalyti su vargšu: arba „Duosiu tau, kad likčiau ramybėje, ir kad nebetrukdytum manęs“, arba „duosiu tau su džiaugsmu“. O džiaugsmas vargšui sako : „Aš esu laimingas, kad tu esi, esu laimingas, kad esu su tavimi“. Džiaugsmas keičia „sudaužytą“ vargšo įvaizdį, kurį jis susikūrė apie save patį.

Šio sekmadienio evangelijos žodžiai yra pasakyti pokylio metu. Viešpats pateikia juos mums per Šventąsias Mišias, kurios yra vargdienių šventė. Kalbėdamas apie šventę, Žanas Vanjė dar sako, kad „šventės centre yra vargšas. Jeigu pašaliname mažutėlius, nebelieka ir šventės“. Šventųjų Mišių pradžioje mes prisipažinome nusidėję; tokiu būdu pripažinome, kad esame vargšai, todėl kunigas apšlakstė mus nuplaunančiu vandeniu, kuris priminė mums mūsų krikštą.

Aukodama šventasias Mišias, Bažnyčia nuo pradžios rūpinosi vargšais taip, kaip Jėzus. Antrame amžiuje šv. Justinas liudydamas apie svarbiausius eucharistinių apeigų elementus rašė : „Kas apsčiai turi ir nori, aukoja savo nuožiūra, kiek yra numatęs; kas surinkta, perduodama vadovui, o jis šelpia našlaičius ir našles bei stokojančius dėl ligų ar kitų priežasčių, taip pat kalinius ir atvykėlius; žodžiu, padeda visiems varguoliams.“ Per pranašų lūpas (Is 25, 6…), Viešpats jau buvo paskelbęs, kad surengs puotą visoms tautoms. Eucharistija yra mesijinės puotos pažadų išsipildymo pradžia, tai amžinųjų vestuvių – gyvenimo su Dievu iškilmingo šventimo pradžia. Bet kas gi galėjo įsivaizduoti šios puotos meniu ? Kas galėjo numatyti, kad pats Dievas taps gyvąja duona (Jn 6,51), maistu ir gėrimu, idant amžinai gyventume per Jį ir Jam ? „Laimingi, kurie yra pakviesti į Avinėlio puotą!“

Šventosios Mišios yra vargdienių šventė, šventė vargdieniams, maža to, šventė su vargdieniais. Esame kviečiami dalyti dovanas, kurias patys gavome. Šitaip gauname be galo daugiau negu tai, ką galime duoti. „aukodami tai, ką esi mums davęs, mes gauname tave patį  “ sako viena atnašų malda. Tegul Dievas sustiprina mūsų norą uoliai Jam tarnauti, darant gera kiekvienam žmogui, ypač tiems kuriems gėrio trūksta.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/100-22-eilinis-sekmadienis-2013-c-metai.html