Brangūs Broliai ir Seserys, Galbūt jūs nustebote, ką tik per Mišias neišgirdę Trijų Karalių iškilmei skirtų skaitinių. Išties, ši iškilmė šiandien yra švenčiama parapijose, tačiau mes, sekdami sena Bažnyčios tradicija, ją švenčiame sausio 6 dieną. Tačiau vis gi, nežiūrint to, ir šiandienos mišių skaitiniuose jau yra aptinkamas žodynas ir temos, kurios yra akcentuojamos Kristaus apsireiškimo – Epifanijos šventėje. Kristaus apsireiškimo tematika ypatingai atsiskleidžia mišių maldoje, kuri senovės liturginėse knygose buvo skirta šiai šventei.

Iš šiandien girdėtų skaitinių ir mišių maldos galima išskirti dvi pagrindines temas: pirmoji – tai pasaulio tautų išrinkimas ir pašaukimas Kristuje, ir antroji – tai Kristaus apsireiškimas ir šviesa, drauge su kitais šiam žodžiui artimais sinonimais kaip antai spindesys ir garbė. Kristaus apsireiškimo šventėje, paminėjimas išminčių, kurie atvyksta iš tolimųjų Rytų nusilenkti užgimusiam Kristui Karaliui, atskleidžia žmonijos išganymo paslaptį, kuri kaip šviesa nušvinta visoms pasaulio tautoms. Užgimęs Kristus apsireiškia esąs traukos centras ir vienintelis karališkosios valdžios bei išganymo šaltinis, atvertas visoms tautoms.

Šventasis Paulius antrajame skaitinyje tą pačią mintį išsako dar universaliau, skelbdamas, kad pasaulio tautos yra išrinktos Kristuje dar prieš pasaulio sutvėrimą. Dievo pašaukimas ir išrinkimas visuomet reiškia jo kūrimo veiksmą. Pirmuoju pašaukimu, Dievas per savo Žodį pašaukia visatą į būtį. O Dievo išsirinkimas, liečiantis tik žmogų, kuris vienintelis iš regimosios gamtos gali turėti draugystės santykį su Dievu, reiškia tiek patį žmogaus pašventinimą, tiek ir priemonę, arba tiksliau – asmenį – Kristų, Dievo Sūnų, per kurį prasideda nauja buvimo žmogumi pakopa.

Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais. Toks yra žmogaus pašaukimas jau čia žemėje – būti šventu ir nekaltu Dievo akivaizdoje, kad toji šviesa, kuri spindi tikinčiojo žmogaus sieloje, prasiveržtų į žmogaus išorę ir jį patį paverstų žiburiu gyvenantiems netikėjimo ir nevilties tamsoje. Jono Evangelijos prologo žodžiai: Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, pažodžiui gali būti verčiami: Žodis tapo kūnu ir gyveno palapinėje tarp mūsų. Toji palapinė, Jėzaus žemiškas kūnas, nėra vien tik užuomina į šventąją keliaujančiojo Izraelio palapinę, kurioje vykdavo Mozės susitikimas su Dievu.

Dar priedo palapinė, kurioje per įsikūnijimą apsigyvena Dievo Žodis, yra, pasak Bažnyčios Tėvų, ir kiekvieno žmogaus kūnas. Tokiu būdu, skirtingai negu Jonas Krikštytojas, žmogus gali ateiti į pasaulį ne vien tik paliudyti šviesą, bet ir pats būti šviesa, tačiau tai priklausys nuo to, kiek jo sieloje gyvuos šviesos šaltinis – Kristus. Savo akimis regėjęs žemišką Jėzų, jį lytėjęs rankomis ir turėjęs garbę paskutinės vakarienės metu ilsėtis prie jo krūtinės, apaštalas Jonas, kalbėdamas apie tą patį Jėzų, mus nustebina savo žodžiais: Mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus.

Argi nebūtų teisingiau, žvelgiant į žemišką Jėzų kūno akimis, kaip tai darė dauguma jo amžininkų, veikiau apie jį kalbėti pranašo Izaijo žodžiais: Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas (Iz 53, 2). Beje ir pats Kristus žemėje nebuvo apsireiškęs visoje savo šlovėje. Jis buvo apiplėšęs pats save ir pasirodęs tik nuolankaus tarno pavidalu ir kaip žmogus jis gyveno viltimi, kad toji šlovė, kurią jis, kaip Dievo Žodis, nuo amžių turėjo pas Dangiškąjį Tėvą, bus vieną dieną apreikšta žmonėms ir kad jo žmogiška prigimtis taip pat bus išaukštinta ir susilauks jai prideramos garbės.

Kuo gi tad remdamasis apaštalas Jonas tvirtina, kad jau regėjo Kristaus, kaip Tėvo viengimio Sūnaus šlovę. Čia apaštalas tuo nori parodyti, jog žmoguje yra dvasinės juslės, kuriomis mes apčiuopiame dvasinius, neregimus dalykus. Taip kaip mes, dėka mūsų kūniškos prigimties, turime gebėjimą reaguoti į aplinką: spalvas, garsus, kvapus ir t.t., taip mumyse yra, pasak apaštalo Pauliaus, vidinis žmogus, kitaip tariant, dvasinė prigimtis, kurios dėka mes sprendžiame apie dvasinius dalykus ir turime sąlyčio su amžinaisiais dalykais, taigi, su pačiu Dievu.

Šią dvasinę prigimtį mumyse sužadina pats Dievas, tačiau ir žmogus nelieka pasyvus savo dvasinio praregėjimo kelyje. Antrame skaitinyje mes aiškiai girdime, kaip apaštalas Paulius maldoje formuluoja prašymą, kad Dievas suteiktų išminties ir apreiškimo Dvasią, kuri įgalintų pilnai pažinti Kristų ir kad jis apšviestų širdies akis, kuriomis būtų galima pažinti viltį, kurią suteikia Dievo pašaukimas, o taip pat pažinti garbingojo paveldėjimo turtą. Ir iš kitos pusės, tik žmogaus atvirumas Dievui, jo vidinis nuoširdumas arba dvasios vaikystė yra langas, pro kurį į mus gali patekti Dievo malonė.

Apaštalas Jonas, pabrėždamas žmogaus geros valios ir konkrečių veiksmų svarbą jo dvasiniame atsinaujinime, Evangelijoje sako: Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais. Jeigu mes visi šiandieną esame susibūrę čia švęsti Eucharistijos motyvuojami gyvo tikėjimo, tuomet yra teisinga tvirtinti, jog Dangiškasis Tėvas kiekvienam iš mūsų yra suteikęs jo asmenišką, išminties ir apreiškimo Dvasios dovaną, kuri įgalina mums Kristuje matyti tikrą Dievo Sūnų. Kartu su apaštalu Jonu, Kristaus žemiškuose veiksmuose mes galime įžvelgti ne tik žmogaus veiksmą, bet ir per Kristaus žmogišką prigimtį prasiskverbiančios Dievo visagalybės veikimą.

Tokiu būdu, net ir paprasčiausias ir labiausiai buitinis Kristaus veiksmas įgauna sakramento, išganingo ženklo ir priemonės, kilmingumą. Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir apsireiškimas yra žmonių kvietimas tikėti Dievą ir po to jį regėti. Troškimas išvysti Dievą yra pats drąsiausias troškimas, kurį galėtų suformuluoti žmogus.

O nuo žmonijos išsirinkimo ir pašaukimo Kristuje šis troškimas yra įdiegtas žmogaus prigimtyje. Po kategoriškai, net su trimis neiginiais, nuskambančių apaštalo Jono žodžių: Dievo niekas niekada nėra matęs, tuojau pat eina žodžiai mums priduodantys vilties, kad šį žmogišką bejėgiškumą, šį trigubą „ne“ pašalina Kristus, viengimis Dievo Sūnus, tapęs ir Marijos sūnumi, kuris mums apreiškia Tėvą ir mus lydi į gilesnį jo pažinimą. Prašykime tad Dievą malonės, deramai atsiliepti į jo pašaukimą. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/426-ii-sekmadienis-po-kal%C4%97d%C5%B3-homilija-2016-c.html