Apr 7, 2–4. 9–14: Regėjau milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų.
Ps 24, 1–2. 3–4ab. 5–6. P.: Šitokie žmonės yra išsiilgę tavo, Viešpatie, veido.
1 Jn 3, 1–3: Mes matysime Dievą tokį, koks jis yra
Mt 5, 1–12a: Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje

Brangūs broliai ir seserys, Šiandien Bažnyčia vienu liturginiu šventimu iškilmingai pamini visus šventuosius.

Mišių skaitiniai mums leidžia šiek tiek priartėti prie šio didingo slėpinio supratimo. Norėčiau stabtelėti ties antruoju skaitiniu, paimtu iš apaštalo Jono pirmojo laiško, nes jame aiškiau pasimato skirtingi žmogaus istorijos etapai: pašaukimas, gyvenimo kelionė ir galutinis tikslas, kuris pagrindžia ir orientuoja visus kitus etapus. Apie kiekvieno žmogaus pašaukimą, apaštalas Jonas kalba kaip apie dangiškojo Tėvo dovaną, kuri kyla iš jo meilės.

Pašaukimas – tai Dievo dovana, o tai reiškia, kad ne pats žmogus sau nusistato egzistencijos kryptį ir pasirodo kaip savo laimės kalvis. Kryptį žmogaus gyvenimui suteikė pats Dievas, paskirdamas žmogui antgamtinį tikslą ir jį apdovanodamas pajėgumu sėkmingai jo siekti. Laiško vertime šiek tiek nublanksta Dievo Tėvo meilės galia ir jos tiesioginis poveikis žmogui.

Tiksliau laiško ištrauką reikėtų versti: žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas, kad mes vadintumės Dievo vaikai – ir esame. Į akis krenta Dievo meilės perkeičiantis bruožas. Jeigu žmogus ką nors myli, tai myli dėl kitame asmenyje esančių savybių, pati jo meilė tų savybių neįdiegia. Tik mylinčiojo akims mylimas pasirodo tobulas, kuris tikrovėje pasilieka toks koks buvęs ir, galbūt, turintis nemažai trūkumų. Dievo meilė yra kitokia: ji kuria, ji iš tikrųjų apdovanoja, įdiegia naujų gebėjimų, tikrovėje padaro vertais meilės.

Apaštalas Jonas sako, kad mes ne tik vadinamės Dievo vaikais – kas dar nereikštų jokių pokyčių mumyse – bet kad mes ir tikrovėje jais esame. Dievo vaikų kilmingumas atsiranda per Dievo malonę išlietą žmogaus širdyje, kuri jį padaro Dievo prigimties dalininku. O vienas iš esminių Dievo prigimties bruožų yra šventumas, ir tai reiškia, kad su malonės gyvenimu, žmoguje pamažu vystosi jame pasėta šventumo sėkla.

Apaštalas Jonas tvirtina, kad tikintieji Kristų jau yra Dievo vaikai, tuo tarpu Apaštalas Paulius laiške Romiečiams rašo: Mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo (Rom 8, 23). Rodos, kad egzistuoja prieštaravimas tarp abiejų apaštalų žodžių, tačiau jis yra tik tariamas. Išties, mes gavome Šventosios Dvasios pirmuosius vaisius, apie ką kalba šventasis Paulius tame pačiame laiške, ir tai reiškia, kad dieviškasis gyvenimas jau skleidžiasi mūsų mariame kūne, kad mūsų dieviškasis įvaikinimas jau yra prasidėjęs. Tačiau šiam procesui dar skirta vystytis ir bręsti laike, mums aktyviai bendradarbiaujant su Dievo malone.

Apie šventuosius, kurie jau yra danguje ir nuolat regi Dievą bei patiria jo meilę, mes galime sakyti, kad juose jau beveik pilnai apsireiškė Dievo vaikų garbė. Tačiau vis gi ir jie dar turi viltį. Jie taip pat pažįsta laukimą. Išties, šlovingoji Dievo vaikų garbės laisvė pilnai apsireikš tik su kūno prisikėlimu. Tada bus pilnai įgyvendintas atpirkimo darbas. Apaštalas Jonas laiške pamini ir žmogaus gyvenimo galutinį tikslą, kurio esmę sudaro regėjimas Dievo tokio, koks jis yra. Mes matysime Dievą tokį, koks jis yra.

Jeigu ne šitie drąsūs apaštalo Jono žodžiai, kas būtų išdrįsęs ištarti ar pamanyti kažką panašaus. Mums yra labiau suprantami to paties apaštalo žodžiai, ištarti jo Evangelijos prologe: Dievo niekas niekada nėra matęs (Jn 1, 18), arba nuolatos šventame Rašte pasikartojanti mintis, kad joks kūnas negali regėti Dievo ir išlikti gyvas. Kadangi tik viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, regi Tėvą tokį, koks jis yra ir jį pilnai pažįsta, todėl galime teigti, kad Dievo regėjimas, kuriuo džiaugiasi šventieji, yra Kristaus, Dievo Sūnaus, malonės vaisius ir jos pilnas išsiskleidimas. Apaštalas Jonas leidžia suprasti, kad Kristaus malonė žmogų padarys panašų į Dievą, kitais žodžiais tariant, sudievins, kas jam leis regėti Dievą veidas į veidą.

Nuo Šventosios Dvasios pirmųjų vaisių, kuriuos gavome krikšto metu ir taip pradėjome naują Dievo vaikų gyvenimą iki galutinio tikslo, kuris nėra žemiškas, nusidriekia mūsų gyvenimo kelionė. Įsūnystės malonė, kuri bus pilnai atbaigta danguje ir mus padarys pajėgius matyti Dievą tokį, koks jis yra, jau dabar veikia ir skleidžiasi mūsų gyvenime, jeigu tik tai malonei nėra užkertamas kelias. Tai reiškia, kad toji įsūnystės malonė dar šiame gyvenime mus gali pratinti atpažinti Dievo buvimą ir įžvelgti jo veidą.

Tai dar nebus betarpiškas regėjimas, bet tikėjime, tarsi veidrodyje, tačiau ir toks žvilgsnis žmoguje formuos Kristaus bruožus. Kaip sako Apaštalas Paulius: Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (2 Kor 3, 18). Žemiško gyvenimo kelionei dar nėra būdingas regėjimas, bet tikėjimas, drauge su kitomis dieviškomis dorybėmis – viltimi ir meile. Apaštalas Jonas girdėtame skaitinyje sako, kad Dievo regėjimo viltis skaistina žmogų.

Viltis, tam kad būtų veiksminga, privalo turėti pagrindą; ir taip mes prieiname prie Evangelijos skaitinyje girdėtų palaiminimų, kurių didžioji dalis liečia ateitį ir dėl to priklauso vilčiai. Kristaus malonė mums padaro suprantamus jo paskelbtus palaiminimus, kadangi jie yra ne kas kita, kaip Kristaus bruožai.

Brangūs broliai ir seserys, visi šventieji kreipia mūsų žvilgsnius į žmogaus gyvenimo galutinį tikslą, kuriam Dievas mus sukūrė ir paskyrė. Net jeigu mus dar slegia kasdienybės našta, tačiau mūsų kelyje mums pagelbsti šventųjų bendrija. Mus stiprina viltis, jog ir mes vieną gražią dieną pasieksime Dievo vaikų laisvę ir regėsime jį veidas į veidą. Tegul visa šventųjų gausybė mus užtaria, kad galėtume patirti neišsemiamą Dievo gailestingumą. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/480-visi-%C5%A1ventieji-homilija-2016.html