Kalėdų laikas oficialiai pasibaigė Kristaus Krikšto švente praėjusį sekmadienį (arba pirmadienį). Tačiau šiandienos liturgija mus toliau kviečia apmąstyti Dievo Sūnaus Įsikūnijimo bei Apsireiškimo slėpinius ir visus jų didžiulius išganingus padarinius. Šių Mišių įžangos giesmė, paimta iš 65 psalmės, ragina visą žemę garbinti ir šlovinti Dievą, tapusį žmogumi, kaip tai padarė išminčiai Apsireiškimo dieną: „Tesilenkia, o Dieve, tegieda tau visa žemė, tegarsina tavo kilniausiąjį vardą.“

Gimdamas iš Mergelės Marijos neregimas Dievo Sūnus prisiėmė sukurtą žmogiškąją prigimtį į savo asmens vienybę ir tapo regimu žmogumi. Štai kodėl nebijodami stabmeldystės galime jį pagarbinti, šlovinti ir vaizduoti tapyboje. Jėzus Kristus yra tobulas Dievo apreiškimas ir pasaulio atnaujinimo bei šventumo šaltinis. Tačiau Įsikūnijimo pagrindinis tikslas yra mūsų išganymas, mūsų išvadavimas iš nuodėmės ir mirties valdžios.

Ką tik girdėtoje Jono evangelijos ištraukoje Jonas Krikštytojas, matydamas Jėzų ir sakydamas „štai Dievo Avinėlis“, perduoda dviem savo mokiniams visiškai naują supratimą apie Kristaus išganingą misiją. Šis supratimas jam buvo pirmą kartą apreikštas Kristaus krikšto akimirką. Prieš tai tam tikra prasme Jonas dar „nepažinojo“ Jėzaus. Žinoma, nuo vaikystės Jonas pažinojo Jėzų, nes jie buvo giminaičiai. Kai Marija aplankė Elzbietą, dviem kūdikiams dar būnant jų motinų įsčiose, Jonas atpažino Jėzų ir šoktelėjo iš džiaugsmo. Jonas seniai žinojo, kad Jėzus yra pirmesnis ir galingesnis už jį, jis nelaikė savęs vertu būti Jėzaus tarnu, atrišti jam kurpių dirželio ar jį pakrikštyti. Bet jis žvelgė į Kristų daugiau kaip į Dievo rūstybės ir teisingumo įrankį, ateisiantį su kirviu ir vėtykle rankose galingai skaistinti Dievo tautos ir bausti nusidėjėlių. Tai iš tikrųjų priklausys Kristaus eschatologiniam vaidmeniui laikų pabaigoje. Bet krikštydamas Viešpatį, Jonas staiga ėmė suvokti Jėzų kaip mylimąjį Dievo Sūnų, o jo dabartinę gailestingumo misiją kaip Dievo Avinėlio misiją – Avinėlio, kuris ima ant savęs pasaulio nuodėmę ir aukoja savo gyvybę už žmonijos išganymą.

Atlikdamas savo vaidmenį kaip sužadėtinio draugas, Jonas paragino du savo mokinius sekti paskui Kristų. Tai darydamas jis jiems nesakė: „Štai Mesijas“ arba „Štai Dievo Sūnus“, bet tik „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ Jonas suprato, kad Kristaus mokiniai bus pašaukti sekti savo Mokytoją pasiaukojimo kelyje. Ir jis pats pirmasis kaip Kristaus pirmtakas netrukus paaukos savo gyvybę už tiesą.

Įdomu pastebėti, kad Jėzaus mylimasis mokinys – Jonas, vienas iš tų dviejų, kuriems kalbėjo Jonas Krikštytojas, yra vienintelis evangelistas, kuris mini Krikštytojo žodžius apie Dievo Avinėlį. Evangelistas visada saugos šį žodį savo širdyje, bet, kaip Andriejus, Petras ir kiti mokiniai, dar negalės suprasti jo reikšmės.

Išgirdę Krikštytojo žodžius, Jonas ir Andriejus nuėjo paskui Jėzų. Jie pirmą kartą susipažino su juo ir praleido visą tą dieną ir naktį pas jį. Kitą dieną Andriejus susiras savo brolį Simoną ir jam pasakys: „radome“, tik ne Dievo Avinėlį, bet „Mesiją – Dievo Pateptąjį“.

Mokiniams buvo lengviau priimti šį šlovingesnį pavadinimą, jiems žadėjusį išvadavimą ir pergalę, nebūtinai ateisiančią per kančią. Vėliau Simonas iškilmingai išpažins, kad Jėzus yra Mesijas ir Gyvojo Dievo Sūnus, bet ir jis dar nesupras ir nepriims Avinėlio slėpinio – Kristaus aukos ant kryžiaus. Jis tai ims suprasti tik po Jėzaus prisikėlimo, tik tada supras, ką reiškia nešti savo kryžių paskui Kristų kančios kelyje. Tik tuomet rašys krikščionims savo Pirmame laiške: „Jūs esate atpirkti… brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės. O jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą.“

O šv. Jonas tai supras tik stovėdamas su Marija šalia kryžiaus. Jis supras, kad Jėzus yra tikrasis Velykų Avinėlis, paaukotas tuo pačiu metu, kai avinėliai buvo pjaunami Jeruzalės šventykloje prieš žydų Paschą. Savo gailestingumu Jėzus tapo pažeidžiamas, ant kryžiaus jo kūnas buvo sudraskytas, širdis perdurta dėl mūsų nuodėmių. Kadangi jis Velykų Avinėlis, „jo kaulai“, kurie simbolizuoja jo amžinosios meilės nepajudinamą tvirtumą, „nebuvo sulaužyti“.

Senatvėje rašydamas Apreiškimo knygą šv. Jonas aprašė Avinėlio pergalę danguje. Iš numirusių prisikėlęs Avinėlis yra pašlovintas kartu su Dievu Tėvu, jis turi savo rankose gyvenimo knygos raktą. Jis veda visą išgelbėtą žmoniją iš didelio sielvarto, iš šio pasaulio išbandymų ir vargų į Dangaus Karalystės džiaugsmą.

„Suradome Mesiją!“ Tai vieninteliai Petro brolio šv. Andriejaus žodžiai Evangelijoje. Dėkokime Dievui Tėvui, kad jis mums davė būtent tokį Mesiją, tokį Avinėlį, tokį Aukščiausiąjį Kunigą, kuris užjaučia mūsų silpnumus ir vaduoja mus iš mirties teikdamas prasmę visiems mūsų išbandymams. Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-12.pdf