Šiandien Jėzus nori mums priminti, kad santuoka yra Dievo įsteigta. Pradžioje buvo kitaip. Žmonės nuolat gvildendami šią temą kūrė įstatymus nei Dievo valią labiau atitinkančius papročius. Bet Šventasis Raštas visada primena mums, kad „Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Todėl, ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“ (Mk 10, 6–9).

Toks Dievo planas, kurį jis turėjo sukurdamas vyrą ir moterį. Tai kvietimas į pasaulį, kurį žmogus privalo tobulinti, tačiau kruopščiai laikydamasis Dievo įsakymų, idant ši Žemė liktų žmonių planeta. Jėzaus paskelbtas šeimos idealas apima svarbias užduotis sutuoktiniams ir jų pareigas. Jeigu žmonės ir toliau beprotiškai ir neišmintingai griaus šeimą, išnyks ne tik į Raudonąją Knygą įrašyti gyvūnai ir augalai, bet greitai ir paties žmogaus egzistencijai iškils labai rimtas pavojus. Dievas taip nustatė, kad santuoka sudaroma tarp skirtingų lyčių žmonių ir ji yra neišardoma. Viskas paprasta ir suprantama. Reikia visada remtis šiais Jėzaus žodžiais, kad aiškiai suprastume, kodėl homoseksualizmas, poligamija, skyrybos ir neištikimybė grasina santuokai ir šeimai. Jau anuomet Jėzus matė šeimai ir ištikimybei kylančius pavojus. Todėl ryžtingai primena, jog „pradžioje taip nebuvo“. Dievas sukūrė vyrą ir moterį, kurie privalo gyventi kartu ir būti vienas kitam ištikimi. „O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Todėl, ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“ (Mk 10, 6–9). Šie žodžiai net apaštalus išgąsdino. Tačiau Jėzus neatsisakė savo žodžių. Jis priminė žmonijai Dievo valią. Santuokoje vyras ir moteris glaudžiai susivienija ir sudaro „vieną kūną“ (Pr 2, 24). Du žmonės, kurie pagal savo fizinę sandarą yra vyras ir moteris, gali vienodai gyventi „tiesoje ir meilėje“. Sutuoktiniai, kaip tėvai pradėdami ir gimdydami naują žmogų, yra Dievo Kūrėjo bendradarbiai. Pasitikdami naują žmogišką būtybę, tėvai turi arba bent turėtų visai aiškiai suvokti, jog Dievas tos būtybės „nori“ „dėl jos pačios“.

Štai tokioje padėtyje, kurioje anuomet atsidūrė Jėzus, šiandien yra ir Bažnyčia. Visuomenė, kurioje mes gyvename, jau seniai pamiršo Dievo planus šeimai, santuokai ir vaikams. Spauda, televizija, kinas, politikai ir net filosofai XXI amžiaus žmogui per jėgą bruka savą santuokos ir šeimos modelį ir daro viską, kad žmonės prie tokio iškreipto šeimos modelio priprastų. Ir gal jau pripratome, kadangi nuolaidžiai skaitome, kaip viena ar kita kino ar estrados žvaigždė jau aštuntą kartą išteka, kad vyras su vyru, o moteris su moterimi tuokiasi. Lietuvoje per metus išsiskiria apie 11 300 porų. Lietuva yra skyrybų rekordininkė Europos Sąjungoje. Lietuvos specifinis požymis – labai dažnai skyrybų iniciatorės yra moterys. Padaugėjo nesusituokusių porų. Atsakomybė dėl tokios padėties tenka visai bendrai atmosferai šiandieniniame pasaulyje, kuriam būdingas Dievo atmetimas, žmogaus sudievinimas, neteisingas laisvės suvokimas, vartotojiškas požiūris į žmogų.

Šeima yra pagrindas to, ką Paulius VI yra pavadinęs „meilės civilizacija“. Meilės civilizacija kyla iš Dievo. Tačiau vis labiau darosi aišku, kad mūsų civilizacijai labai trūksta „meilės kultūros“, kadangi trūksta tiesos apie meilę ir šeimą. Pavojai, gresiantys meilei, gresia ir meilės civilizacijai. Todėl Bažnyčiai tenka labai svarbi užduotis išsaugoti Dievo įsteigtos šeimos sampratą. Tą modelį, kurį turėjo kurdamas žmogų Dievas. Šeimos modelį, kuris apima tarpusavio meilę, pagarbą vienas kitam, ištikimybę ir gyvenimą kartu iki mirties.

Daug tikinčiųjų ir net netikinčių žmonių instinktyviai taip gyvena ir vaikams rodo nuostabų mylinčios šeimos pavyzdį. Deja, tokių sutuoktinių nematome nei kine, nei televizijoje. Todėl Bažnyčia šiandien ir kelia balsą, kad apsaugotų žmogaus orumą, šeimą, sutuoktinių ir vaikų laimę. Šis Bažnyčios balsas stengiasi išgelbėti pasaulio ateitį. Nes kuo daugiau iškreiptų ir žmogaus orumą žeminančių santuokos ir šeimos koncepcijų, tuo drąsiau turi kelti balsą tikintieji.

Į pasaulį vaikas paprastai ateina šeimoje; todėl galima sakyti, kad už savo buvimą žmogumi jis turi būti dėkingas šeimai. Jeigu šeimos nėra, į pasaulį atėjęs vaikas randa nerimą keliančią ir skaudžią spragą, kuri apsunkins visą jo gyvenimą. Ačiū Dievui, daug žmonių gerai supranta šį asmeniui gresiantį pavojų ir stoja ginti tiesos. Tiems, kurie mano, kad mūsų laikais per sunku ar neįmanoma susijungti su vienu asmeniu visam gyvenimui, ir tiems, kurie dėl iškreiptų pažiūrų neigia santuokos neišardomumą ir tiesiog juokiasi iš sutuoktinių ištikimybės įsipareigojimų, reikia drąsiai pasakyti, jog jie klysdami griauna žmogaus prigimtį.

Tačiau neužtenka vien garsiai skelbti prigimtinės tiesos apie santuoką ir šeimą. Dabartinei šeimai ypač reikia palaikymo – materialaus, juridinio, politinio, bet pirmiausia dvasinio.

Planingam organizuotam krikščioniškos santuokos sampratos griovimui ypač gali tvirtai pasipriešinti tos mylinčios ir ištikimos sutuoktinių poros ir šeimos, kurios gyvena tikėjimu, malda, Atgailos ir Eucharistijos sakramentais. Pasaulio siūlomam ištvirkusiam šeimos modeliui gali pasipriešinti tie sutuoktiniai, kurie laikosi krikščioniškų tradicijų ir įsiklauso į Bažnyčios autoritetą.

Didele pagalba kiekvienai porai ir šeimai gali būti įvairios krikščioniškos organizacijos, bendruomenės, draugijos, kuriose bendraminčiai galėtų gilintis į Šv. Raštą, kalbėtis apie santuoką ir padėti vieni kitiems šeimoje įveikti pasitaikančius sunkumus. Negalime nutylėti santuokai gresiančių pavojų: tai šeimos, kurios, ieškodamos darbo, emigravo, šeimos tų, kurie priversti ilgą laiką praleisti ne namie, pavyzdžiui, kariai, jūrininkai, keliautojai, kaliniai, emigrantai, ir šeimos, kurios gyvena dideliuose miestuose, bet yra vienišos, nes negali pritapti prie visuomenės; nepilnos šeimos; tos šeimos, kurių vaikai psichikos ligoniai arba narkomanai, alkoholikai; šeimos, atskirtos nuo savo kultūrinės ir visuomeninės aplinkos; dėl politinių ar kitų priežasčių diskriminuojamos šeimos; ideologiniu požiūriu suskilusios šeimos; tos šeimos, kurios nesugeba užmegzti kontakto su parapija; šeimos, kurios prievartaujamos ar netinkamai vertinamos dėl tikėjimo; nepilnamečių šeimos; senesni žmonės, dažnai priversti gyventi vieniši, neturėdami pakankamai lėšų pragyvenimui. Visos šios problemos reikalauja dėmesio ir sprendimo.

Kad nugalėtume santuokai ir šeimai kylančius sunkumus, visų pirma reikia maldos. Krikščionys tiki maldos galybe. Malda, kuria meldžiame permainų kieno nors širdyje, visų pirma turime prašyti, kad Viešpats pakeistų mūsų pačių širdį, mūsų mintis, mūsų žodžius, mūsų elgesį.

Maldos reikia ir tada, kuomet šeima išyra ir sutuoktiniams būtina išsilaisvinti nuo neapykantos vienas kitam – o tai jau didelė pergalė. Pirmiau nei mūsų šeima atsidurs ant skyrybų slenksčio, malda tepadeda palaikyti mūsų jautrumą ir meilę vienas kitam. Malda teprimena Dievo norą, kad sutuoktiniai gyventų kartu iki laimingos senatvės. Tai viena iš pačių nuostabiausių jaunavedžių svajonių: iki gilios senatvės mylėti vienas kitą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-08.pdf