„Ko ieškote?“ – šiais žodžiais Jėzus pirmiausia kreipėsi į būsimuosius savo apaštalus. Tai esminis klausimas, kurį krikščionis privalo girdėti iš Viešpaties kiekviename savo gyvenimo žingsnyje. „Ko ieškote?“ – šis klausimas rodo mūsų pašaukimo šaknis. Atskleidžia tai, kas yra žmogaus širdyje ir kas skatina jį veikti. Žmogus savo gyvenime nuolat kažko ieško, kažko trokšta, vis yra neramus. Jeigu šiandien Jėzus mūsų paklaustų: „Ko ieškote?“, ar mums nebūtų sudėtinga atsakyti? Greičiausiai būtų sunku. Iš mūsų atsakymo Jėzus suprastų, ar einame teisingu, ar klaidingu gyvenimo keliu; pamatytų, ar mūsų širdyse nesislepia daug keistų, kontrastingų ir nuodėmingų troškimų. Viešpačiui pasidarytų aišku, kokie motyvai mus veda pirmyn. Juk Jėzus yra pasakęs: „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12, 34). Atspėjęs žmonių tikslus, jis sykį pasakė: „Jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties“ (Jn 6, 26).

Tragiškai baigiasi mūsų gyvenimas, jeigu ieškome tik savęs pačių, tik savo gerovės, pamiršdami mus supančių žmonių reikmes ir Dievo valią. Pasak prancūzų rašytojo Romeno Rolano: „Jei egoistiška gerovė – vienintelis gyvenimo tikslas, gyvenimas veikiai tampa beprasmiškas.“ Žmogui labai svarbu žinoti, ko jis ieško, ko siekia gyvenime. Krikščionis privalo ieškoti Dievo: „Mokytojau, kur gyveni?“

Žmogus pagal savo prigimtį ir pašaukimą yra religinė būtybė. Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje. Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Jame žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško. Visi yra kviečiami į tą patį tikslą – Dievą. Ypač krikščionys yra pašaukti į visapusišką krikščionišką gyvenimą ir tobulą meilę. Visi yra pašaukti būti šventi: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Tikroji pažanga yra viso žmogaus pažanga. Svarbu išsiugdyti gebėjimą būti ištikimam savo pašaukimui, tai yra Dievo šaukimui. „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6, 44).

Traukti ką nors reiškia suteikti jam tokį judėjimą, kurio daiktas pats iš savęs neturėjo. Štai, pavyzdžiui, ant žemės akmuo taip ir gulėtų, jei neatsirastų jį pakeliančios rankos. Panašiai yra su žmogaus širdimi, kuri iš prigimties yra linkusi prie žemiškų dalykų. Jei tad ji ima kilti aukštyn prie Dievo, vadinasi, kažkas ją ten traukia. Toji slaptoji jėga yra Dievo veikiančioji malonė, kuri mus traukia eiti paskui mūsų Išganytoją. Dažnai dvasiniuose dalykuose trauką link Dievo vadiname pašaukimu. Šv. Jonas Boskas sakė: „Jaunimui sakau, jog pats brangiausias perlas, kurį galime surasti, tai savo pašaukimo pažinimas.“

„Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6, 44). Tačiau čia labai svarbu, kad žmogus pasiduotų Dievo traukai iš meilės, visišku savo valios pritarimu. Nes žmogus yra laisvas leistis traukiamas ar atmesti Viešpaties kvietimą. Apie atmetančiuosius Dievą Kristus kalbėjo: „Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės“ (Jn 15, 22). Kitoje vietoje Išganytojas šitaip sako: „Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją: pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną“ (Jn 12, 48).

Dievas pirmasis pašaukia žmogų. Nors žmogus ir pamiršta savo Kūrėją ar slepiasi nuo Jo veido, vaikosi savo stabų ar kaltina Dievą, kam jį apleido, gyvasis ir tikrasis Dievas nenuilstamai kviečia kiekvieną žmogų slėpiningai susitikti su Juo maldoje. Joje visada pirmas su meile kreipiasi ištikimasis Dievas, žmogaus kreipimasis visada tėra atsakymas. Žmogaus kilnumo svarbiausias pagrindas glūdi jo pašaukime bendrauti su Dievu. Karmelitė Edita Štein mokė, jog „kiekvieno iš mūsų vieta priklauso nuo mūsų pašaukimo. Pašaukimas neatrandamas išbandant įvairius gyvenimo kelius: pašaukimas atrandamas per maldą“. Dievo traukimas uždeda žmogui trejopą pareigą: tiesos pažinimą; meilę tiesai; darbų vaisingumą.

Tiesos pažinimas. Negalima eiti prie Kristaus jo nepažįstant, todėl pirmutinis žingsnis yra tikėjimo tiesų priėmimas. Išganytojas, siųsdamas apaštalus, liepia pirmiausia skelbti Dievo žodį sakydamas: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15).

Meilė tiesai. Fariziejai buvo girdėję Evangeliją, tačiau jos nepriėmė, nenuėjo paskui Kristų, nes neturėjo meilės tiesai. Toji tiesa smerkė jų piktus darbus, kurių jie nenorėjo atsižadėti, todėl Išganytojas ir nurodo netikėjimo priežastį kaip šviesos nekentimą: „Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą“ (Jn 3, 19–20). Kas nori eiti paskui Kristų, privalo mylėti tiesą.

Darbų vaisingumas. Tyra meilė veda prie darbų, meilė be darbų panaši į uolėtą žemę, kuri priima pasėtą grūdą, bet vaisiaus neužaugina. Geri darbai plaukia iš meilės ir savo ruožtu stiprina meilę. Žmonijos pašaukimas – padaryti matomą Dievo paveikslą. Visuomenė yra būtina žmogaus pašaukimui įgyvendinti. Ji privalo sudaryti galimybę kiekvienam savo nariui įgyvendinti savąjį pašaukimą.

Viešpatie, mus traukia prie savęs Tavo kūriniai, akį vilioja gamtos grožis, ausį malonina muzikos garsai, mus traukia tos gėrybės, kurių Tu, Dieve, pripildei visą žemę, iš Tavęs visas tas gražumas. Tačiau Tu nori, kad mes, pamatę Tavo kūriniuose Tavo grožio mažą dalelę, nesustotume vien tik prie kūrinių ir užsidegtume troškimu savo dvasia kilti aukštyn, nueiti pas Tave ir pamatyti visą Tavo grožį. Sustoję pusiaukelėje pasitenkiname tik žemišku grožiu ir turtais, tai didžiausia mūsų klaida, nutraukianti mūsų kelionę link Viešpaties valios vykdymo.

Taigi pasiduokime Dievo traukimui pažinti tiesą, ją mylėti ir stiprinti tikėjimą gerais darbais, tuomet nereikės abejoti savo išganymu.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-12.pdf