Trečiojo Velykų sekmadienio liturginiai tekstai mums iš naujo byloja apie Prisikėlimą. Apaštalų darbų knygoje Lukas atpasakoja apaštalų liudijimą vyriausiojo kunigo ir teismo tarybos akivaizdoje. Apreiškimo knygoje šventasis Jonas regi dangiškąją liturgiją, kuria pagerbiamas užmuštasis Avinėlis, šlovinamas didžiulio angelų choro ir aukštinamas visos kūrinijos. Evangelija pasakoja apie prisikėlusiojo pasirodymą mokiniams ant Tiberiados ežero. Po stebuklingos žūklės Jėzus patiki Petrui savo Bažnyčios laivą ir paveda rūpintis kaimene. Tris kartus patvirtinęs savo meilę („Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?”), Petras paskiriamas Bažnyčios ganytoju. Ankstesnė Petro vyresnybė dėl tikėjimo išpažinimo užantspauduota meilės išpažinimu.

Apaštalų apklausa teismo taryboje vyksta ypatingomis aplinkybėmis. Neseniai Petras ir Jonas buvo suimti po paralitiko išgydymo prie šventyklos vartų ir Petro kreipimosi į minią. Teismo tarybos nariai apklausę suimtuosius paleido, „nes bijojo žmonių”, tačiau sykiu prigrasė juos nemokyti Jėzaus vardu. Tačiau nei Petras su Jonu, nei kiti apaštalai netylėjo. Vyriausiasis kunigas ir jo šalininkai, „degdami neapykanta, suėmė apaštalus ir įmetė į viešą kalėjimą”. Naktį angelui atvėrus vartus, apaštalai išėjo į laisvę ir auštant nuėję į šventyklą vėl ėmė mokyti. Apie tai sužinojus, vėl kilo aukštųjų kunigų pyktis, apaštalai vėl atvesdinti į teismo tarybą. Į vyriausiojo kunigo kaltinimą apaštalai atsako pamokslu. Petras žino, kad jo liudijimas gali būti atmestas. Pagal žydų įstatymą, kad liudijimas galiotų, būtini bent du liudytojai (plg. Įst 17, 7). Apaštalas nelauktai pasitelkia antrąjį liudytoją, Šventąją Dvasią, turinčią patvirtinti tikrumą: „Mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems”. Baigdamas savo kalbą jis apibendrina tai, nuo ko pradėjo: Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. Klusnumas Dievui yra dvasinių turtų šaltinis. Lukas, atpasakodamas Petro ir kitų apaštalų kalbas (iš viso jų yra penkios), pateikia esmines pirminės katechezės temas.

Apaštalai paleidžiami iš teismo tarybos, tačiau nenoromis. Apaštalų labui prabyla autoritetingas fariziejus Gamalielis. Jo kalba atskleidžia teismo taryboje vyraujančius nesutarimus. Aršiausi apaštalų priešininkai yra ne fariziejai (evangelistas Lukas jų nemini savo kančios pasakojime), bet aukštieji kunigai, ypač iš Ano aplinkos. Apaštalai buvo paleisti, tačiau prieš tai nuplakdinti. Jie „ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką”. Apaštalas Petras, rašydamas krikščionių bendruomenėms, išgyvenančioms persekiojimus, sako: „Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose” (1 Pt 4, 13).

Praėjusį sekmadienį skaitėme pirmąjį įžanginį Apreiškimo knygos regėjimą. Šiandien skaitomas regėjimas yra antrosios didesnės Apokalipsės dalies įžanga. Iš šio įžanginio regėjimo, apimančio 4 ir 5 skyrius, liturgijai parinkta antroji regėjimo dalis. Pirmojoje aprašoma didingos Dievo visatos Kūrėjo pagarbinimo apeigos. Antroji dalis yra iškilminga šlovės liturgija, skirta nužudytajam Avinėliui. Čia pirmą kartą Kristui taikomas nužudytojo Avinėlio vardas. Toliau jis dažnai skamba Apreiškimo knygoje ir yra labai būdingas jonietiškajam mokymui. Ketvirtojoje evangelijoje Jonas Krikštytojas apibūdina Jėzų kaip Dievo Avinėlį. Jonas patikslina, kad regėjime mato Avinėlį, kuris „buvo tarytum užmuštas”. Pašlovintasis Kristus amžinai nešioja kančios žymes, turinčias begalinę vertę. Nužudytajam Avinėliui skiriama pagarba ir šlovė, kurią skelbia angelai ir visa kūrinija. Skaitinio eilutės skaidomos į dvi dalis, iškeliant skaičių simboliką. Apie sostą susibūrę angelai, „kurių skaičius buvo miriadų miriadai”, pašlovina Avinėlį septyniais (tobulumo simbolis) žodžiais: jis vertas imti „valdžią, ir lobį, ir išmintį, ir galybę, ir pagarbą”.

Po pirmųjų susitikimų su prisikėlusiuoju Jeruzalėje apaštalai vyksta į Galilėją. Čia Jono pasakojimas sutampa su Mato: „Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys. O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją” (Mt 26, 31–32). Į Petro valtį įlipa septynetas – tobulumą simbolizuojantis skaičius. Panašiai kaip evangelisto Luko aprašytoje pirmoje žūklėje (Lk 5, 1–11), per visą naktį vargta nesėkmingai. Pirmojoje žūklėje Jėzus drauge su mokiniais buvo valtyje. Po prisikėlimo Jėzus jau stebi žūklę nuo kranto. Jis jau stovi tvirtoje žemėje – amžinybėje.

Nors Jėzų pirmas pažino tas mokinys, „kurį Jėzus mylėjo”, veiksmais spontaniškesnis Petras. Jis persijuosia palaidinę, uždengdamas savo nuogumą, bibline kalbėsena, – nuodėmingumą. Nors kiti mokiniai atirklavo valtį, išvilkti tinklą ir atnešti Viešpačiui žuvų eina Petras. Jis vienas ištraukia pilnutėlį tinklą, ir tinklas neplyšta. Petras tris kartus pakartoja savo meilės išpažinimą, atsverdamas savo trigubą atsižadėjimą. Jis jau anksčiau buvo Jėzaus paskirtas apaštalų būrio vyresniuoju. Anuomet jo paskyrimas rėmėsi Petro tikėjimo išpažinimu. Po Petro išpažinimo Cezarėjoje (Mt 16, 19) Jėzus pažada jam „dangaus karalystės raktus”. Išpranašaudamas Petro atsižadėjimą Jėzus sakė: „Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų” (Lk 22, 32). Prisikėlęs Jėzus Petro vyresnybę pagrindžia meile. Jėzus kviečia Petrą įrodyti savo meilę Gerojo Ganytojo pavyzdžiu, atiduodant už avis gyvybę.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0407/407hom1.html