Autorius: KUN. DR. K. SCHULER 

„Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką…” Tai labiausiai žinoma ir dažniausiai cituojama mūsų perikopės eilutė. Beveik pažodžiui atpasakotą ją randame ir Evangelijoje pagal Matą (9, 37 ir t.) Beje, Luko Evangelijoje ji atrodo lyg įterptas svetimkūnis, o Matas ją pateikia labai motyvuotai: „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens” (Mt 9, 36). Apmąstydami šį paveikslą ir Matui galėtume prikišti akcentų sukeitimą. Po avių be piemens seka subrendusių javų laukas be darbininkų. Bet kaip tik dėl to, kad piešiamam paveikslui trūksta konteksto, jis savaime įgyja visuminį vaizdą ir tampa skelbimo dalimi.

Kartais pernelyg lengvai imamasi aiškinti šią eilutę. Prašant Dievą gerų kunigų ar daugiau pašaukimų į kunigus, neretai tie maldavimai pradedami nuo šios eilutės citavimo. Kitais žodžiais tariant, mes pripažįstame, kad pjūties šeimininkas yra Jėzus, o darbininkai – tai kunigai. Nuo savęs dar priduriame, kad jie būtų tikrai verti savo tarnystės kunigai. Savaime suprantama, kad pjūtį šiuo atveju turėtume tapatinti su Katalikų Bažnyčia. Jėzus, kaip Aukščiausiasis kunigas turėtų pasirūpinti, kad jam netrūktų padėjėjų.

Pjūtis yra dažnai Evangelijose sutinkamas žemėje besikuriančios Dievo Karalystės įvaizdis. Besidarbuojantys šioje srityje bendrai vadinami „darbininkais”. O kad dirva būtų įdirbta, būna visokiausių darbų, kuriems reikalingi įvairūs darbininkai (plg. Mt 13, 3–8. 24–43). Panašus yra ir vynuogyno įvaizdis, kurio šeimininkas irgi samdosi darbininkų (Mt 20, 1–16), avių banda, kuriai reikia ją prižiūrinčio piemens (Jn 10, 1–16. 26–30). Ar ne ta pati mintis dėstoma palyginimuose apie namų šeimininką, kuris nusamdo didelę šeimyną arba išdalija savo turtą, kad jis grįžtų su palūkanomis (Mt 24, 45–51. 25, 14–30)? O kas gi yra pjūties šeimininkas? Vargu, ar pats Jėzus. Gal dangaus Tėvas? Tai būtų visiškai tikėtina versija: laukas yra Jo ; vynuogynas irgi Jo; avių kaimenė – taip pat Jo. Kreipimasis į pjūties šeimininką pateikiamas kaip malda. Tačiau kyla klausimas: negi dangiškasis Tėvas būtų toks nesuinteresuotas, kad pjūtis būtų sudorota ir atsidurtų klėtyje? Negi dar reikia prašyti, kad Jis pasirūpintų darbininkais?

Ar negalėtų būti taip, kad laukas atiduotas nuomininkui? Vynuogyną nuomoti yra visai įprastas dalykas (Mt 21, 33–41). Piemenys taip pat gali būti samdomi, vieni yra rūpestingi, o kiti – ne tokie geri. Jeigu laukas būtų nuomojamas, tuomet nelogiška būtų prašyti pjūties šeimininką, kad Jis atsiųstų darbininkų. Tuomet geriau tiktų toks prašymas: „Paragink, Viešpatie, kad pjūties darbininkai pagaliau imtųsi savo darbo!”. Pažymėtina, kad čia pavartotas tas pats žodis, kuriuo išvaromi demonai: išvaryk darbininkus į pjūtį! Toks raginimas tampa suprantamas, prisiminus Viešpaties žodžius apie blogus nuomininkus ar blogus tarnus, pernelyg mažai tesirūpinančius dirva ar avių kaimene (plg. Mt 24, 48–51). Gal juos reikėtų griežčiau paraginti: „Išvaryk pagaliau darbininkus, kuriuos turi, į pjūties lauką”. Toks vaizdas labai derintųsi su kitais Jėzaus palyginimais.

Tuomet situacija būtų tokia: visi, kurie kaip apaštalai jaučiasi atsakingi už pjūtį, turėtų ieškoti Viešpaties įgaliotų nuomininkų, prašydami, ragindami ar net įspėdami juos, kad į Dievo Karalystės darbus būtų įtraukta, kiek galima, daugiau darbininkų – nebūtinai vien kunigų.

Tų septyniasdešimt dviejų, apie kuriuos kalba mūsų perikopės tęsinys, pasiuntimas atspindi krikščionybės plitimą pirmaisiais dešimtmečiais. Tuomet pirmoji mūsų nagrinėjamos eilutės dalis: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža” išreikštų Jėzaus pasakytą mintį. Jis atitiktų ir Evangelijos pagal Matą intarpą. Tuo tarpu antroji dalis: „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį” atspindėtų jau besiformujančios ankstyvosios Bažnyčios situaciją. Pirmutinis misionieriškas entuziazmas, matyt, vienur ar kitur buvo begęstąs, ir reikėjo žadinti jį iš naujo. Tą užsidegimą iš naujo žadinti turėtų pjūties Viešpats, o atsakingieji už bendruomenes turėtų rūpintis jau ne vien savo nariais, bet imtis ir misijinio apaštalavimo.

Septyniasdešimt dviejų išsiuntimas (pagal kitus tekstus septyniasdešimties, matyt, turint galvoje Senojo Testamento provaizdį iš Sk 11, 16), faktiškai atspindi ne tiek Kristaus laikus, o veikiau pirmųjų keliaujančių misionierių laikotarpį pirmaisiais Bažnyčios gyvenimo dešimtmečiais. Jiems duodami šie nurodymai:

– dėl aprūpinimo kelionei: jie atsisako bet kokių žemiškų atsargų;
– dėl pragyvenimo: jie turi teisę į svetingą priėmimą, tačiau turi taikytis prie šeimininkų buities standarto;
– dėl metodo: jokios prievartos. Vien Dievo ramybės žodis turi būti jų burnose;
– dėl sėkmės ar nesėkmės: vienodai pakelti tiek džiaugsmą, jei būtų priimti, tiek skausmą, jei būtų atmesti;
– dėl įgaliojimų: pavedimo vykdymas užtikrina visuotinės Bažnyčios paramą.

Todėl aišku: ankstyvoji Bažnyčia buvo misijinė ir vadovavosi tam metui pritaikytais nurodymais. Taigi ir mūsų dienų Bažnyčia turi teisę ir pareigą sielovados metodus derinti prie dabarties misijinių uždavinių. Žinoma, niekuomet negalima pamiršti ir pagrindinės Jėzaus mokymo tiesos: Dievo Karalystė prisiartino. Ir šių dienų demonai paklūsta tik dėl Jėzaus vardo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9812/812hom1.html