Šventasis dalijimasis apsiaustu parodo tikrą artimo meilę.

Žiema. Žemė įšalusi, kieta kaip plienas. Sniego gilu. Žiemys vėjas, lėkdamas pro krūmus, pro tvoras, per lūšnelių stogus, tik švilpia, tik staugia.

Ant kelio juoduoja kruta žmogysta. Taip, tai žilas, sulinkęs elgeta grumiasi su pūga. Jis taip apiplyšęs, kad vietomis nuogas jo kūnas baltuoja. Savo sudžiūvusias ir sustingusias rankas ir akis tolydžio į dangų kelia, aiškiai gyvenimo galą mato: sniegas palaidos, žiemys apraudos.

Ir štai, lyg to vėjo nešamas, atidunda atjoja bernelis karžygys. Tai joja į tolimą pasienio pilį tėvynės saugoti. Jis, kaip ir šis ant kelio elgeta, neturtingas, ir jo platus suraukytas apsiaustas maža jam užuovėjos duoda. Bet, prijojęs senelį, sustoja, ir, smarkiai kardą išsitraukęs, perpjauna pusiau savo apsiaustą ir, vieną pusę paduodamas seneliui, taria:

„Imk, seneli, ir prisidenk savo sąnarius nuo šalčio. Mielai tau ir paskutinį pinigėlį atiduočiau, kad turėčiau. Lik sveikas, turiu skubėti: kelias tolimas, tėvynė laukia“.

Ir nujojo, tarytum vėją nusivijo. Tik tik nesustingęs įjojo karžygys bernelis į pilį. Draugai, pamatę jį su puse apsiausto, juoktis ėmė. Jis juokų nepaisė, į tarnybą stojo.

Tą naktį jis gražų sapną sapnavo. Jam pasirodė dangus visoj savo grožybėj. Angelų būry jis pažino Kristų, puse jo apsiausto, elgetai paduoto, apsisiautusį. Džiaugėsi karžygys tai matydamas — net jam iš akių ašaros tryško. O Kristus saldžiu balsu sakė angelams: „Žiūrėkite, šituo drabužiu Martynas mane šiandien pridengė. Ką gera jis yra savo artimui padaręs, tai jis yra man padaręs. Tad aš, viso pasaulio teisėjas, už jo gera jam geru atsiteisiu“.