Pasakojimas apie 88 metų senelį, kuris visą gyvenimą buvo netikintis. Jo anūkas karštai meldėsi Jėzaus Širdžiai už jo atsivertimą per birželio mėnesį. Malda buvo išklausyta – senelis atliko išpažintį, pasijuto laimingas ir netrukus mirė. Pasakojimas iliustruoja maldos ir Jėzaus Širdies gerumo galią atsivertimui.

Vienas uolus Jėzaus Širdies garbintojas yra papasakojęs šitokį atsitikimą. Mano senelis, aštuoniasdešimt aštuonerių metų amžiaus, susirgo pavojinga liga. Jis buvo netikintis žmogus. Jis nebuvo priėmęs net Pirmosios Komunijos. Mėginau pasikalbėti su juo apie katalikų tikėjimo gražumą ir reikalingumą, o ypač apie sielos nemirtingumą ir jos paskyrimą amžinajam gyvenimui. Deja, visi mano įrodinėjimai neįtikino seno užsispyrėlio. Tada aš griebiausi kitų priemonių. Artinosi gražusis birželio mėnuo. Aš nutariau šitą mėnesį dievotai praleisti ir karštai melstis į Švč. Širdį nelaimingajam seneliui atversti. Ir Jėzus išklausė mano maldos. Pačioje pradžioje birželio Jo brangiausioji Širdis padarė stebuklą. Vieną vakarą katedros klebonas nuėjo pas ligonį ir apšvietė jį svarbiausiomis tikėjimo tiesomis. Mano senelis išpažino nusidėjimus ir gavo išrišimą. Paskui jis puolė ant klebono kelių, apkabino jį ir tarė: „Tamsta padarei mane laimingą!“ Mes visi senelio vaikai, vaikų vaikai ir namiškiai apsupome jo lovą. Senelis mus visus glaudė prie savęs ir karštai bučiavo. Ir senelis ir mes visi iš to didelio džiaugsmo ir laimės verkėme kaip maži vaikai. Tai buvo nepaprasta ir niekada neužmirštama valanda!