Pasakojimas apie jauną vyrą Petrą Barbaričių Bosnijoje, kuris skatino savo mokslo draugus garbinti Jėzaus Širdį ne tik malda, bet ir doru gyvenimu. Jis pasiūlė prašyti Jėzaus ir Marijos Širdies, kad jų klasėje neatsitiktų sunki nuodėmė. Pasakojimas pabrėžia doro gyvenimo ir maldos svarbą šventumo siekimui.

Pabaigoje devynioliktojo šimtmečio Bosnijoje mirė jaunikaitis Petras Barbaričius. Jis mokėsi gimnazijoje. Savo mokslo draugus jis stengėsi įpratinti garbinti Švč. Jėzaus Širdį, ir tai ne vien tik malda, bet ypač doru nekaltu gyvenimu. Vieną dieną, taip pasakoja vienas jo draugas, mes išėjome už miestelio. Buvo susirinkę visi septintosios klasės mokiniai. Mes tarėmės, kaip melsimės kitą mėnesį ir kokią Dievui paskirsime auką. Vienas davė tokių, kitas kitokių pasiūlymų. Bet gražiausias buvo Petro. „Broliai,“ tarė jisai, „prašykime, kad dieviškoji Jėzaus Širdis ir Švč. Marijos Širdis neleistų mūsų klasėje atsitikti kada nors sunkiai nuodėmei. Tai didelė malonė, ir verta, kad mes jos prašytume.“ Mes visi su džiaugsmu priėmėme tą pasiūlymą.