Pasakojimas apie šv. Liudviną, kuri 30 metų kentėjo ligą ir skausmus. Nepaisant kančių ir net plėšikų užpuolimo, ji ramiai kentėjo ir meldė Dievo dar daugiau kentėjimų, jei tokia Jo valia, tik kartu su jais daugintų ir malonės. Pasakojimas iliustruoja kantrybę, pasiaukojimą ir maldos svarbą kentėjimuose.

Šv. Liudvina, turėdama 15 metų, susilaužė šonkaulį ir per 30 metų nesikėlė iš lovos, o per 7 pastaruosius ligos metus taip buvo paralyžiaus ištikta, kad tegalėjo kiek pajudinti tik galvą ir kairiąją ranką. Iš sužeistų vidaus organų pro burną, nosį ir ausis tekėdavo sugedęs kraujas; žaizdose knibždėjo kirminai, o galvoje jautė tokį skausmą, tarytum, į ją kas vinis kalinėtų. Be to, prieš pat mirtį jos namus užpuolė plėšikai ir smarkiai ją sumušė. Visa tai šventoji ramiai kentėjo ir dažnai sakydavo: „Viešpatie, atsiųsk dar daugiau kentėjimų, jeigu yra tokia Tavo valia, tiktai, daugindamas kentėjimus, padaugink ir malonės!“