Remiantis šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės gyvenimo aprašymu, palyginama mokslininko Archimedo, ieškojusio atramos taško, kad galėtų svirtimi pajudinti žemę, su šventaisiais. Šventieji rado atramos tašką pačiame Dievuje, o malda, deganti meile, tapo svirtimi, kuria jie pajudino ir pakėlė pasaulį. Pasakojimas pabrėžia Dievo meilės ir maldos galią.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės gyvenimo knygoje „Sielos Istorija“ (Šv. Kazimiero Dr. leid. 1931 m.) skaitome: Vienas mokslininkas yra pasakęs: „Duokit man atramos tašką, aš svirtimi pajudinsiu žemę.“ Tai, ko negalėjo gauti Archimedas, gavo šventieji. Visagalis davė jiems atramos tašką. Pats save, vien save. O svirtis – malda, kuri dega meilės ugnimi; tuo būdu jie pajudino, pakėlė pasaulį. Ir lig šiol kariaujančios Bažnyčios šventieji kelia jį ir kels lig amžių pabaigos. — Prašytis patraukiamam reiškia trokšti kuo glaudžiausiai susijungti su brangiausiuoju širdžiai objektu. Jei ugnis ir geležis turėtų proto, ir paskutinioji tartų pirmajai: „Patrauk mane,“ parodytų tuo, jog trokšta susijungti su ugnimi taip, kad net pakeistų jos prigimtį. Tokia tat yra ir mano malda. Prašau Jėzų, kad patrauktų mane į pačias savo meilės liepsnas ir sujungtų mane su savim taip glaudžiai, kad Jis manyje gyventų ir veiktų. Jaučiu, kad, juo labiau meilės ugnis įkaitins mano širdį, juo dažniau šauksiu: „Patrauk mane“ (Jn 6, 44), – nes veikiau brangiosios man sielos „bėgs į tepalų kvapą“ (Gg 1, 3) savo Mylimojo…