Pasakojimas apie našlę Valkerienę, kurią kankino neramumas. Ji užsisakė naują suknelę iš siuvėjos, kuri suknelę atnešė suvyniotą į katalikišką laikraštį. Ponia Valkerienė perskaitė straipsnį apie sielos ramybės šaltinį ir atsimainė. Ji pajuto ramybę, kurios negalėjo rasti pasilinksminimuose. Pasakojimas iliustruoja gerų raštų įtaką sielai.

Niekas negalėjo nuraminti našlės Valkerienės. Nors ji būdavo linksmiausiose draugijose, bet jos siela nuolat būdavo suspausta. Kartą Valkerienė didelėms iškilmėms užsisakė naują suknią. Atėjo ir laukiamoji diena, bet suknelės siuvėja vis neatneša. Pagaliau suskamba varpelis. Tarnaitė įleidžia siuvėją su nauja ponios suknia, gražiai suvyniota į didelį katalikišką laikraštį. Siuvėjai išėjus, Valkerienė ėmė vartyti katalikų laikraštį. Jos dėmesį atkreipė straipsnis apie žmogaus ramybės tikrąjį šaltinį. Paskaičiusi Valkerienė visai atsimainė. „Joana, pakabink mano suknią į spintą. Aš šiandieną niekur nebeisiu…“ Tarnaitė, nustebusi ponios atsimainymu, vikriai pildo jos įsakymą. Katalikų laikraštis nuramino neramią sielą.