Pasakojimas apie žmogų Memfyje, kuris per epidemiją pasisiūlė slaugyti ligonius, nors iš pradžių atrodė netinkamas tam darbui. Jis tapo vienu geriausių slaugytojų, nepailstantis ir pasišventęs. Jis paaukodavo visą savo uždarbį sergantiesiems geltonuoju drugiu. Galiausiai jis pats susirgo ir mirė. Po mirties ant jo kūno rastas karšta geležimi išdegintas nuteistųjų ženklas. Pasakojimas pabrėžia pasiaukojimą ir krikščioniškąsias dorybes.

Tokios pačios epidemijos metu Memfyje pagalbos komiteto nariai veltui ieškojo žmonių ligoniams prižiūrėti, kada vienas žmogus kreivu veidu, trumpai kirptais plaukais, šlubuodamas atėjo prie vieno budinčių gydytojų ir pasakė: „Noriu slaugyti ligonius.“ Daktaras pažvelgė į jį ir nutarė, kad jis tokiam darbui netinka. „Esi nereikalingas.“ — „Noriu slaugyti ligonius,“ spyrėsi ateivis. „Paimk tamsta mane savaitei ir išmėgink. Jeigu nepatiksiu, tai atleisi mane, o jeigu patiksiu, užmokėsi, kas man priderės.“ — „Labai gerai,“ tarė daktaras, „nors darau tą nenoromis.“ O mintyje pridūrė: „Reikės jį prižiūrėti.“ Bet tas žmogus netrukus parodė, kad jo visai nereikia prižiūrėti. Per porą savaičių buvo vienas geriausių slaugytojų. Jis buvo nepailstamas ir pilnas pasišventimo. Kur liga labiausiai siautė, ten jis labiausiai dirbo. Kenčiantieji ir mirštantieji jį laimindavo. Užmirštiems ir apleistiems jo veidas buvo angelo veidas. Algos išmokėjimo dienomis jo elgsena būdavo tokia nepaprasta, jog pasekę sužinojo jį einant šalutinėmis gatvėmis prie kažkokios tamsios vietos, kur įmeta visos savaitės uždarbį į skrynutę geltonuoju drugiu sergančių naudai. Neužilgo ir jis pats apsirgo ir mirė. Kai rengėsi jo lavoną įdėti į grabą be pavardės, nes niekad nepasakė savo vardo, atrado mėlyną ženklą, karšta geležimi išdegintą – nuteistųjų piktadarių ženklą.