Jėzus tarsi sakytų: „Nemanyk, Judai, kad po prisikėlimo pasirodysiu tik tau vienam ir tavo bendrakeleiviams, tarsi Mano gyvenimo ir kančios vaisiai būtų skirti tik tau ir keliems kitiems, kuriems regimai pasirodysiu. Aš pasirodysiu, nors ir nematomai, visiems tiems, kurie visame pasaulyje per tavo ir kitų apaštalų skelbimą priims mano tikėjimą ir mokymą, jį pamils ir jo laikysis.” Ir mes ateisime pas Jį, aš ir mano Tėvas, taigi ir Šventoji Dvasia. Nes kur yra vienas Dieviškasis Asmuo, ten yra ir kiti du. Jis nori pasakyti: tebūnie, kad po prisikėlimo regimai pasirodysiu tik jums, neregimai ateisiu per savo malonę pas visus tikinčiuosius, kurie mane tiki. Ir kaip Aš ateisiu, taip pas juos ateis mano Tėvas ir Šventoji Dvasia. Ir mes apsigyvensime jų sielose kaip savo namuose ir šventykloje. Atkreipkite dėmesį, kad Dievas, kuris yra visur ir todėl nejudantis, sakoma, jog ateis ir apsigyvens ne pakeisdamas vietą, bet naujai veikdamas tokioje ir tokioje vietoje. Taip ir čia sakoma, kad Jis ateina pas tikinčiuosius ir teisiuosius malone ir nauju veikimu, nes Jis juos saugo ir palaiko jų teisingumą, padeda ir bendradarbiauja su jų pačių laisva valia. Juk Jis savo apšvietimu apsaugo jų supratimą, o jų valią – pamaldžiais jausmais, kuriais skatina juos daryti gerus darbus, net tokius, kurie yra sunkūs, ir kartu su jais dirbdamas savo malone stengiasi juos įvykdyti. Klausykitės Šventojo Augustino: „Meilė, kuri verčia žmones gyventi vienuose namuose, atskiria šventuosius nuo pasaulio. Tuose namuose Tėvas, kuris dovanoja meilę, padaro savo buveinę. Jie ateina pas mus, o mes ateiname pas juos. Jie ateina padėdami, apšviesdami, pripildydami. Mes ateiname paklusdami, žiūrėdami, priimdami”. Galiausiai taip pamaldžiai rašo šventasis Bernardas (Serm3 , de Advent.): „Palaimintas tas, kuriame Tu padarysi savo buveinę, 0 Viešpatie Jėzau; palaimintas tas, kuriame Išmintis stato sau namus, iškalusi septynis stulpus; palaiminta siela, kuri yra išminties buveinė. Kas yra ta siela? Tai teisiojo siela, nes teismas ir teisingumas yra Tavo sosto paruošimas. Kas iš jūsų, broliai, trokšta savo sieloje paruošti sostą Kristui? Pažiūrėkite, kokie yra šilkai, gobelenai, pagalvėlės, kurias reikėtų paruošti? Teisingumas ir teismas, sako Jis, yra Tavo vietos paruošimas. Teisingumas yra dorybė, kuri yra Jo paties ir kurią Jis suteikia kiekvienam. Taigi atiduok kiekvienai iš trijų grupių – savo viršininkams, sau lygiems ir žemesniems – tai, kas kiekvienam priklauso. Šitaip garbingai švęsite Kristaus atėjimą ir paruošite Jo vietą teisingumu”. Tropologiškai Dievas Švenčiausioji Trejybė ateina į tris sielos gebėjimus, kuriuos Jis sukūrė pagal savo paveikslą, kad juose apsigyventų, atnaujindamas juose savo atvaizdą, sugedusį dėl įgeidžių. Tėvui priskiriama atmintis, nes Jis iš vaisingos atminties, sumanydamas viską, sukūrė Žodį ir pagimdė Sūnų. Sūnui priskiriamas supratimas, nes supratimu Jis buvo pradėtas, tarsi proto žodis, visų daiktų idėja, atvaizdas ir modelis. Šventajai Dvasiai priskiriama valia, nes Ji pati kyla iš valios veikimo, t. y. iš Tėvo meilės, tarsi iš abiejų meilės ir vienybės ryšio. Todėl Tėvas pertvarko atmintį, kai ištrina iš jos tuštybės apraiškas ir įneša į ją dieviškųjų dalykų apraiškų, kad ji prisimintų tik Dievą, Jo garbinimą ir Jo meilę. Sūnus pertvarko supratimą, kad jis mąstytų tik apie tai, kas susiję su išganymu ir šventumu. Šventoji Dvasia perkeičia valią, kad ji mylėtų ir trokštų to paties. Todėl šventa siela nuolat mąsto, kad ji yra Šventosios Trejybės šventykla, kaip sakoma 2 Kor 6, VI: „Jūs esate gyvojo Dievo šventykla”. Senovės šventykloje buvo trys tarnavimo indai – altorius smilkalams deginti, žvakidė su septyniomis degančiomis žvakėmis ir padėtinės duonos stalas. Taip ir šventoje sieloje turėtų būti maldos altorius, iš kurio būtų galima skelbti Dievui šventas giesmes ir pamaldžius troškimus. Turėtų būti žvakidė, ryškiai spindinti septyniomis Šventosios Dvasios dovanomis. Taip pat turėtų būti geradarystės ir labdaros stalas. Tada išsipildys tai, kas parašyta Apreiškime Jonui ( Apr 21, 3): „Štai Dievo padangtė yra tarp žmonių, ir Jis gyvens su jais, ir jie bus Jo tauta, o pats Dievas su jais – jų Dievas”. Žr. šventąjį Bernardą (Serm27 , in Cant.), kur jis moko, kad šventa siela yra dangus, kuriame šviečia meilės saulė, nuolankumo mėnulis, kitų dorybių žvaigždės.

https://catenabible.com/jn/14