Jaunas vyriškis pasiaukojo ir mirė, gelbėdamas kūdikį iš degančio namo. Jo didvyriškas poelgis simbolizuoja Kristaus pasiaukojimą, kuris atėjo gelbėti pasaulio ir atidavė savo gyvybę už mus.

Kartą užsidegė namas. Visi gyventojai išbėgo iš to namo. Štai atbėga motina, didžiu balsu šaukdama: „O Viešpatie! Degančiame name liko mano brangusis kūdikėlis!“ Vargšas vaikelis! Nejaugi jis turės žūti liepsnose? Ne! Atsirado jaunas, stiprus vyriškis, kurs puolė į degantį namą, pagriebė iš lovelės nelaimingąjį vaikiuką, uždusęs išnešė jį ant rankų iš degančio namo ir atidavė motinai. Drąsuolis labai nusidegino galvą, rankas, kojas ir po trijų didžiausio skausmo valandų mirė. Kai vaikas paaugo, motina nuolat jam primindavo, kaip jį išgelbėjęs iš mirties vienas geras žmogus, kurs jį gelbėdamas pats miręs. — „Aš neatėjau teisti pasaulio, bet pasaulio gelbėti“ (Jn 12, 47).