Labai geras būdas siekti šventumo yra šis: atsiminti šventus troškimus, kuriuos mes turėjome pradžioje savo atsivertimo. Tas prisiminimas išjudins mus iš užšalimo, kaip jau atsitiko vienam jaunam vienuoliui, kuris tokiu būdu sugrįžo prie pamesto šventumo.

Eidamas į vienuolyną jis turėjo daug vargo su savo motina, kuri nenorėjo, kad jos sūnus būtų vienuolis. Į kiekvieną motinos prašymą jis atsakydavo: „Noriu būti išganytas”. Pagaliau jis šią kliūtį nugalėjo ir įstojo į vienuolyną. Po kiek laiko mirė jo motina. Kaip pradžioj jis buvo labai šventas, taip vėliau atšalo. Vieną kartą jis sunkiai susirgo. Sapne jam pasirodė motina ir pasakė: „Mano sūnau, kur tavo troškimai, kuriuos man kartodavai, kad nori būti išganytas. Esi vienuolis, o koks tavo gyvenimas.”

Tas priminimas buvusių jo troškimų jį labai sujaudino. Pasveikęs pradėjo naują gyvenimą. Pasninkais ir kitais apsimarinimais taip save vargino, kad kiti broliai turėdavo įspėti. O jis visiems atsakydavo: „Negalėjau ištverti savo motinos priekaištų, kaip aš ištversiu Viešpaties Jėzaus priekaištus paskutiniame teisme, jei už savo pašaukimo malonę deramai neatsilyginsiu?”

Išganymo darbe negalima stovėti vietoje, bet be paliovos reikia stengtis pasiekti savo tikslą, nes kas neina į priekį, tas grįžta atgal.