Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite… Brangūs broliai ir seserys, šiandienos Evangelijos skaitinys mus drauge su trimis privilegijuotais mokiniais perkelia ant švento kalno, kur Jėzus trumpam parodo, kokia dieviškumo galybė slepiasi po jo kūno apdangalu. Iš visų evangelistų tik šventasis Lukas pamini atsimainymo kontekstą – tai įvyksta Jėzui besimeldžiant.

Išties, malda turi perkeičiančią galią, nes ji yra sielos pakylėjimas Dievop. Tad kuo didesnė sielos vienybė su Dievu, šviesos šaltiniu, kuo didesnis meilės proveržis, tuo labiau sielos malonė užplūsta ir medžiaginį kūną ir sielos spindinti prigimtis prasiveržia pro kūno apdangalą. Tačiau Jėzus su savimi pasiėmė tris mokinius ne tam, kad jiems parodytų, kas yra malda ar kad juos pamokytų melstis. Trims Jėzaus, kopiančio į kalną, palydovams suteikiama malonė iš anksto išgyventi Dievo Karalystės atėjimą su galybe. Ant kalno šis trejetas pamato suspindusią Dievo Karalystės Jėzuje šlovę.

Ant kalno juos šešėliu uždengia šventasis Dievo artumo debesis. Mokiniams, kurie buvo įpratę matyti savo Mokytoją žemiškose, buitinėse situacijose, su juo drauge jausti kelionės nuovargį, jo bendrijoje laužyti duoną, šis dieviškosios prigimties sušvytėjimas Jėzuje turėjo būti nepaprastas motyvas sustiprėti jų tikėjimui. Jų akims Jėzus pasirodo kaip į dangiškąją garbę išaukštintas Žmogaus Sūnus. Šis kelių mokinių išskyrimas iš kitų tarpo, tiesa, yra gryna Jėzaus malonė, tačiau taip pat ir uždavinys jiems pagilinti Jėzaus asmens pažinimą ir iš jo išplaukiančią misiją.

Atsimainymo scenoje pasirodo Elijas ir Mozė, kurie Jėzui kalba apie jo gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje. Kaip pamaldūs žydai, nuo mažens skaitydami šventuosius Raštus, ant kalno esantieji trys mokiniai tikriausiai žinojo apie tai, kad Dievo Mesijas kentėsiąs, nes jų atmintyje turėjo skambėti pranašo žodžiai apie išrinktojo Dievo Tarno asmenį ir jo atperkančią smurtinę mirtį.

Tačiau ta aplinkybė, kad mokiniai išvysta spindulingus Mozę ir Eliją bei, kita vertus, išgirsta žodžius apie būsimą jų Mokytojo mirtį būdami apgaubti šviesos, leidžia susimąstyti ir kitaip įvertinti būsimus tragiškus įvykius. Išties, žmogiškomis akimis žiūrint, blogai naujienai apie mirtį pranešti labiau tiktų niūresnis kontekstas: tamsa, lietus su vėtra, išblyškęs blogos žinios pasiuntinys ir pan.

Tai, kad Mozė ir Elijas kalba su atsimainiusiu Jėzumi rodo, jog pati kančia yra persmelkta Dievo šlovės, jog kančia perkeičiama į šviesą, laisvę ir džiaugsmą. Tai nėra vienintelė Šventojo Rašto vieta, kur Kristaus kančia yra pristatoma optimistiškai. Kryžiaus ir šlovės glaudų ryšį pabrėžia ir evangelistas Jonas, kalbėdamas apie kryžių, kaip Jėzaus „išaukštinimą“, o Laiško žydams autorius sako, kad Jėzus per tuos kentėjimus, kuriuos jam teko patirti, tapo tobulas ir virto amžinojo išganymo priežastimi visiems, kurie jam paklūsta (Hebr 5, 9).

Jėzaus atsimainymo liudininkai galėjo susieti žinią apie kryžių su švytinčia jo pergale ir mirties nugalėjimo džiaugsmu. Kristaus atsimainymo prisiminimas tiems patiems trims mokiniams, atsidūrusiems ypatinga privilegija Alyvų sode, kur savo Mokytojuje jie jau neberegėjo išaukštinto Žmogaus Sūnaus, bet veikiau apleistą ir kenčiantį Dievo Tarną, galėjo pasitarnauti kaip gelbėjimo ratas, neleidžiantis nugrimzti į neviltį ir tikėjimo praradimą.

Tačiau iš Šventojo Rašto istorijos gerai žinome, kad net glaudi bendrystė su Jėzumi ir jo ypatingos dovanos neapsaugojo mokinių nuo išgąsčio, maišto prieš kryžių, išsibėgiojimo ir vilties praradimo. Tik prisikėlęs Jėzus, pasirodęs apaštalams, kaip ir Emauso mokiniams, sugebėjo atverti Raštų prasmę ir, žinoma, kryžiaus slėpinį. Atsimainymo scena leidžia pamatyti, kad Jėzaus dievystė neatskiriama nuo kryžiaus. Be jokios abejonės, Dievas galėjo ir kitais būdais atpirkti žmogų.

Dažnai tenka girdėti ar net užduoti klausimą: kodėl buvo reikalinga tokia brangi kaina? Kodėl Dievas pasirinko kryžių? Galbūt, kitu atveju mes visiškai taip ir nesuprastumėm, ką reiškia Šventojo Rašto žodžiai, kad Dievas yra meilė ir kad, kita vertus, nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Atpirkti kitais keliais ir priemonėmis, mes visgi ir toliau pasiliktumėm žmonėmis, pavaldžiais kentėjimui, skausmui ir galiausiai mirčiai, kitaip tariant, savam kryžiui, kuris yra neatsiejamas nuo mūsų trapios prigimties – o tokiu atveju tas kryžius – kančia, praradimai ir išbandymai – liktų mūsų nesuprantami ir atmetami kaip didžiausias blogis ir papiktinimas.

Kristus kentėjimui ir kryžiui suteikė prasmę, vilties ir šviesos. Dėkojimo giesmėje sakoma, kad Įstatymas ir Pranašai paliudijo, kad per kančią einama į garbingą prisikėlimą. Mūsų sunkumai ir kentėjimai turi vertę ir, suvienyti su Kristaus kryžiumi, savo ruožtu gali virsti auka už pasaulio gyvybę. Dykumos Tėvų pamokymuose yra tokia iškalbinga istorija: „Senolis gyveno įsikūręs dykumoje, dvylikos mylių atstumu nuo vandens. Vieną kartą išėjęs pasisemti vandens jis prarado ūpą ir tarė: „Ir kam reikalingas toks vargas? Aš išeisiu ir apsigyvensiu arčiau vandens.“ Tai pasakęs jis atsigręžė ir išvydo, jog kažkas sekė paskui jį ir skaičiavo jo žingsnius. Jis jo paklausė: „Kas tu esi?“ Šis atsakė: „Aš esu Viešpaties angelas, pasiųstas skaičiuoti tavo žingsnius ir tau duoti užmokestį.“ Tai išgirdęs senolis atgavo drąsą, tapo labiau užsidegęs ir įsikūrė penkiomis myliomis dar toliau.“

Brangūs broliai ir seserys, gavėnios metas mus ragina atnaujinti mūsų tikėjimo kelią. Džiugi atgaila ir žemiškųjų gėrybių saikingas vartojimas yra proga patikrinti savo laisvę nuo medžiaginių dalykų, permąstyti savo, kaip žmogaus, pašaukimą ir gyvenimo tikslą. Evangelijos skaitinys mus ragina klausyti Jėzaus, nes jis turi amžinojo gyvenimo žodžius, pats būdamas meile alsuojantis Dievo Žodis. Mišių maldos žodžiais prašykime Dievą mus viduje maitinti savuoju žodžiu, kad nuskaidrintu dvasios žvilgsniu mes galėtumėm kontempliuoti dangiškąją jo garbę ir ja džiaugtis. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/441-ii-gav%C4%97nios-sekmadienis-2016.html