Anaĩs laikaĩs, skaĩčiams bùvo priskiriamà simbòlinė reikšmė̃. Jė́zus, kaĩp paprastaĩ, kalbė́jo palýginimais. Jõ ištartuosè žõdžiuose, skaičiùs dvýlika skélbė Izraèlio karalỹstę, pastatýtą añt dvýlikos apãštalų, kuriuõs jìs išsiriñko. Jìs skélbė, kàd teĩs dvýlika Izraèlio giminių̃. Šiañdien, šveñtojo Lùko evangèlijos tèkstas pateĩkia nuródymus, kuriuõs Išganýtojas dúoda septýniasdešimt dviems mokiniáms. Šiuõs jìs siuñčia eĩti pìrmą jõ. Šiẽ nuródymai yrà skirti nè tìk Izraèlio taũtai. Anõ mẽto žmonė́ms, septýniasdešimt dù réiškė pagónių tautų̃ skaĩčių.

 Kaĩp tìk jóms septýniasdešimt dù mokiniaĩ bùvo paskìrti, kàd šiẽ eĩtų į̃ vìsą pasáulį ir̃ skélbtų gẽrąją tikė́jimo, kurìs čià simbolizúojamas pjūtiẽs vaĩzdiniu, naujíeną. Taĩgi, Jė́zus naudója ir̃ kìtą – pjūtiẽs sim̃bolį. Bū́ti pakviestám į̃ pjū̃tį yrà privilègija. Tačiaũ egzistúoja ìtin dìdelė dispropòrcija tar̃p ribóto darbiniñkų skaĩčiaus ir̃ bevéik neribótų grūdų̃, kuriuõs Diẽvas augìna, skaĩčiaus. Pjūtìs dìdelė, õ darbiniñkų mãža. Šì dispropòrcija Krìstaus bažnýčioje egzistúoja ikì šiõl.

Kokiẽ váistai gãli padė́ti ? Galìngos prekýbos operãcijos ? Anaiptõl, gãli padė́ti taĩ, kàs daũgeliui atródo nenaudìnga, bū́tent maldà: „Mel̃skite pjūtiẽs šeiminiñką, kàd atsiųstų̃ darbiniñkų į̃ sàvo pjū̃tį“. Tačiaũ, kìto vaĩzdinio dėkà – avinė̃lių ir̃ vilkų̃ – Jė́zus nèslepia, kàd išsiųstų̃jų láukia skelbìmo pavõjai: „ Štaĩ àš siunčiù jùs kaĩp avinėliùs tar̃p vilkų̃“. Bažnýčia labiaũ neĩ bèt kadà yrà pérsekiojama daũgelyje kraštų̃. Septýniasdešimt dù mokiniaĩ yrà išriñkti, kàd visų̃ pirmà skélbtų gẽrąją evangèlijos naujíeną. Visa kita yrà antraeĩliai dalỹkai.

Rãginimas atsisakýti bèt kõkio saugùmo tiñka nè tìk Jė́zaus, bèt ir̃ mū́sų laikų̃ evangèlijos mokiniáms. Yrà svarbù nepraràsti laĩko paviršutìniškai plẽpant. Apsistojìmo są́lygomis tùri pasirū́pinti klausýtojų svetingùmas. Bažnýčia prìmena, kàd žiniõs skelbė́jai tõ užsitarnáuja. Mū́sų amžininkai íeško ramýbės. Tačiaũ, tikróji ramýbė yrà nepasiekiamà víen žmógui, nès tìk Jė́zus gãli ją̃ dúoti tíems, kuriẽ sutiñka vìską palìkti, idañt ją̃ gáutų ir̃ ją̃ pérteiktų: „ Àš paliekù jùms ramýbę, dúodu jùms sàvo ramýbę“.Būtent Jėzus suteikia tikrąją ramybę.

Mokinaĩ yrà išsiunčiamì põ dù. Kodė̃l ? Màt jų̃ mìsija yrà Bažnýčios tarnỹstė. Kaĩp tìk todė̃l, Jė́zus jíems léidžia darýti stebuklùs jõ vardù ir̃ suteĩkia jíems gãlią blõgio jėgóms. Mokiniaĩ džiū́gauja, tar̃si taĩ kìltų ìš jų̃ pačių̃ gãlios. Džiáukimės nè mū́sų pasiekìmais, bèt džiáukimės sù Jė́zumi, kurìs į́rašo pašauktúosius į̃ knỹgą tų̃, kuriẽ amžinaĩ gyvẽna šventų̃jų bendrijoje.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/83-xiv-eilinis-sekmadienis-homilija-2013-c-metai.html