Pasakojimas apie Jėzaus atsimainymą mums pateikia keletą svarbių pamokymų. Pirma, Kristaus atsimainymas rodo mums, kad jis yra Dievo Sūnus, kurio reikia klausyti. Šis atsimainymas žadina pasitikėjimą, kad ir mūsų kūnas Dievo galybe prisikels iš kapo dulkių atnaujintas ir patobulintas. Antra, Jėzaus atsimainymas ragina mus ilgai nelaukiant, tuojau pat atnaujinti savo sielos nekaltumą, dvasiškai atgimti.

„Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną.“ Šventajame Rašte dažnai minimas kalnas. Ant kalno Abraomas buvo beaukojąs Dievui savo sūnų Izaoką. Ant Sinajaus kalno Dievas davė Mozei 10 įsakymų. Ant Siono kalno žydai pastatė puikią šventyklą ir degino aukas Dievui. Ant kalno dykumoje Jėzų gundė velnias rodydamas pasaulio kunigaikštystes. Šiandien Evangelija mums parodo kitą kalną, ant kurio Jėzus akimirkai blykstelėjo mokiniams visoje savo garbėje. Nuo kalno Išganytojas dažnai mokydavo minias. Ant Alyvų kalno Jėzus krauju prakaitavo ir meldėsi. Ant Kalvarijos kalno atnašavo tikrąją, atpirkimo kruvinąją auką ant kryžiaus už visą žmoniją. Pagaliau nuo kalno Jėzus įžengė į dangų. Kaip matome, kalnas turi ypatingą reikšmę religiniame žmonijos gyvenime. Iš kur atsirado ši nuostabi kalno reikšmė?

Senovės žydai ir krikščionys tiki, kad Dievas yra visose vietose, kad Viešpatį galima garbinti visur. Tačiau mus lyg kažkas traukte traukia aukštyn, į viršūnes. Ten pilna krūtine kvėpuojame sveiku oru, ten pilna šviesos ir erdvės, ir mūsų akys nekliudomai skraido po apylinkes, ten žmogus jaučiasi laisvesnis ir laimingesnis. Užlipę ant kalno nors daug grožio matome, nenoromis prisimename, jog apačioje yra pilnas rūpesčių ir vargų kasdienis gyvenimas. O Dievas atrodo daug arčiau – ir iš lūpų veržiasi pagarbos Jam malda. Jėzus, sekdamas žmogaus prigimties troškimu kilti aukštyn, svarbiausias savo gyvenimo paslaptis atskleidžia ant kalno. Teisūs alpinistai sakydami, jog, norint pažinti žmones, reikia juos pasiimti į kalnus. Kalnai išbando žmones. Taip pasielgė ir Jėzus, pasiimdamas ant Taboro kalno apaštalus Petrą, Joną ir Jokūbą. Lygiai tuos pačius apaštalus Jėzus pasiėmė ir į Alyvų kalną melstis. Tačiau ir čia mokiniai, kaip ir ant Taboro kalno, užmiega.

Pateikdama šį sekmadienį Kristaus atsimainymo įvykį, Bažnyčia nori, kad mes bent sykį per metus atsitrauktume nuo kasdienių savo užsiėmimų ir dvasiškai atsigautume, atsimainytume. Reikia atnaujinti katekizmo žinias ir papuošti savo protą dar geresniu tikybos tiesų žinojimu. Gavėnios metu tinka pradėti mūsų dvasinio mąstymo atnaujinimą rekolekcijomis. Rekolekcijos yra rimtas pasidarbavimas sielos naudai. Proto atnaujinimas svarbus, tačiau dar svarbesnis mūsų širdies atnaujinimas.

Apie kokią širdį čia kalbama ir kaip ją atnaujinti? Žodžiu „širdis“ dvasiniame gyvenime išreiškiame visus savo norus, polinkius ir įpročius. Kai sakome, jog vaiko širdis nekalta, turime mintyje, kad jis dar nėra sugadintas pasaulio blogio. Per rekolekcijas reikia gerai paanalizuoti savo sąžinės būklę: jos jautrumą, pamatyti savo ydas ir sugalvoti būdą, kaip pasitaisyti ir tobulėti. Kaip pasiklydęs keleivis vis palypėja ant kalno ieškodamas tikrojo kelio, taip ir mes, keleiviai į amžinąją tėvynę, bent kartą per metus turėtume pakilti į Dievo tiesų aukštumą ir pažinti tikrąją savo gyvenimo būklę. Artėjančios rekolekcijos – tai proto nušvitimo laikas, tai širdies atnaujinimo laikas, tai Dievo malonių ir maldos laikas.

Su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi – sako patarlė. Kad mūsų širdis tobulėtų, reikia aktyviau bendrauti su Dievu. Kas meldžiasi, kas seka Jėzaus pavyzdžiu, klauso jo žodžių, tas tobulinasi, panašėja į Kristų. Jėzus atsimainė maldos metu. Kiek daug žmonių pakeičia malda. Maldos Taboras sustiprina ir paguodžia, atgaivina ir pakelia. Mes supanašėjame su tuo, ką mylime ir kam meldžiamės. Jėzus nori, kad mes jį lydėtume ir į Taboro, ir į Golgotos kalnus su malda lūpose.

Tikroji laimė pasiekiama ištikimai klausant Išganytojo. Klausyti Viešpaties reiškia keistis, atsimainyti. Dievo žodžio klausymas keičia širdį, gydo, džiugina gyvenimą. Popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas apie atsivertimą, klausia: „Kam žmogus yra pašauktas? Jis pašauktas atsiversti, tai reiškia visų pirma pažvelgti į save. Nėra atsivertimo be žvilgsnio į savo vidų, į širdį, į sąžinę. Reikia įeiti į save lyg į kambarį ir uždaryti duris. Negali būti kalbos apie atsivertimą be susikaupimo, be būtino susikoncentravimo.“ Todėl atsivertimą popiežius Jonas Paulius II laiko svarbiausiu žmogaus gyvenimo momentu. Gavėnios laiku atgimkime dvasia, atnaujinkime mūsų širdį, susivienykime su Dievu.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-02.pdf