Brangūs broliai ir seserys, Jėzus savo mokiniams pasakė: „ Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus karalyste.“ Panašiai ir Nikodemui: „Jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo Karalystės“. Praeitą penktadienį mes šventėme Visų Šventųjų Iškilmę. O šiandien ką tik girdėta evangelija pasakoja apie vieno Abraomo sūnaus atgimimą, apie žmogų kuris staiga, vieną akimirką, iš nusidėjėlio tapo šventuoju. Zachiejus buvo muitininkų viršininkas.

Muitininkai, kaip minėta praėjusį sekmadienį, tarnavo okupantams romėnams. Dėl to, žydai jų bijojo ir kartu giliai smerkė, laikydami juos išdavikais. Be to, rinkdami vyriausybės nustatytus mokesčius, muitininkai dažnai piktnaudžiaudavo savo autoritetu. Štai kodėl jie buvo laikomi ne tik išdavikais, bet ir vagimis bei parazitais. Apie tokius piktnaudžiautojus šv. Jonas Auksaburnis yra pasakęs : „Klausiu jus broliai : kas galėtų būti blogiau už muitininką? Jis siekia savo naudos iš kitų žmonių vargo, jis pasinaudoja kitų žmonių darbo vaisiais ir stengiasi gauti pelno iš savo artimo nelaimių. Štai kodėl muitininko nuodėmė yra ypač rimta“.

Evangelijos tekstas, pabrėždamas Zachiejaus turtingumą, leidžia suprasti, kad jis nusipelnė panašių priekaištų, nesąžiningai ir savanaudiškai atlikdamas savo pareigas, negailestingai slėgdamas vargšus savo perdėtais reikalavimais. O gal vaikystėje Zachiejus buvo visai kitoks ? Galime įsivaizduoti, kad jis užaugo pamaldžių žydų šeimoje. Būdamas protingas berniukas, jis greit išmoko prie mamos kojų skaityti psalmes ir giedoti Dievo šlovinimus. Su nuostaba ir dėkingumu jis žiūrėdavo į pasaulio grožį ir žmones, kaip į dideles Dievo dovanas. Žaisdamas su savo vargingesniais draugais, jis dosniai dalydavosi su jais iš namų atsinėštu duonos kąsniu. Jis buvo žemio ūgio, mažesnis už savo brolius ir draugus, bet tai jam buvo nesvarbu. Jis mėgdavo laipioti po medžius, iš jų jis stebėdavo savo jaunesnius draugus ir ramiai kontempliuodavo kraštovaizdį, horizontą ir dangų.

Vėliau, kai užaugo, viskas pasikeitė. Jam pasiūlė dirbti muitininku. Jis sutiko, nes buvo sunkus laikas, pragyventi buvo nelengva. Būdamas gabus jis greit tapo viršininku. Po truputį godumas suviliojo jį, jis prisirišo prie turto ir pinigų. Jis nebemokėjo nei grožėtis gamta nei mylėti žmonių. Jis ėmė žvalgytis žemės gerybių tik tam, kad galėtų jas kuo greičiau pasisavinti, o savo artimus – išnaudoti ir gauti iš jų pelno. Jis tapo įtakingas, sumanus, sėkmės vyras, turėdamas visa, ką galima įsigyti pinigais. Tačiau jis buvo vienišas, nemylimas, nelaimingas. Zachiejus iš tikrųjų jau seniai troško išeiti iš savo prabangaus kalėjimo, iš priklausomybės turtui, bet nežinojo kaip išsivaduoti. Jis žinojo, kad Jonas Krikštytojas nepasmerkė ateinančių pas jį muitininkų, bet tik juos ragino sakydamas: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta.“

Jėzui besiartinant, Zachiejus nuolankiaĩ pripažìndamas sàvo silpnùmą, sàvo bejėgiškùmą matýti Viẽšpatį, sàvo nesugebė́jimą išeĩti víenas ìš sàvo priklausomýbės, užbė́go į̃ príekį ir̃ įlìpo į̃ mẽdį, kaĩp į̃ dvýlikos pakópų nusižẽminimo kópėčias. Zachiejus žiūrė́jo į̃ Jėzų tikė́jimo akimìs. . Õ Viẽšpats, pažvel̃gęs aukštỹn sù méile ir̃ bè jokių̃ príekaištų, tar̃si bélsdamas į̃ muĩtininko širdiẽs dùris tãrė: Zachiejau, lìpk žemỹn, nès šiañdien mán reĩkia apsilankýti tàvo namuosè.“ Jis žinojo, kad neseniai, Matas arba Levis, vienas iš jo pavaldinių Kafarnaumo muitinėje, viską paliko, kad sektų paskui Jėzų. Apie patį Jėzų jis buvo nemažai girdėjęs. Sužinojo, kad jis kartais valgė su muitininkais ir kitais nusidėjėliais ir pasakojo vieną palyginimą apie muitininką, kuris buvo nuteisintas tik dėl vienos nuolankios maldos.

Su dideliu Šventosios Dvasios džiaugsmu, Zachiejus nulipo ir priėmė Viešpatį pas save. Pradžioje minia buvo nepatenkinta, beveik papiktinta, bet Zachiejus jai surengė didžiulį priėmimą, duodamas pusę savo turtų vargšams ir pažadėdamas grąžinti keturgubai tiems, kuriuos buvo nuskriaudęs. Per vieną akimirką šis muitininkas buvo išgydytas nuo godumo ir atgimė naujam gyvenimui Kristuje. Jis giliai džiūgavo įtikėjęs Dievą ir patyręs, kad „palaimingiau duoti negu imti“. Jis vėl tapo gyvu Abraomo Sūnumi, Dievo tautos pavyzdingu nariu. Jo namai tapo vieta, kur Bažnyčios slėpinys yra pilnai įgyvendintas, Dievo gyvenančio su žmonėmis slėpinys, solidarumo ir broliškumo tarp Dievo vaikų slėpinys. Jo namai tapo vieta kur viska yra visiems bendra, ir kur visi turi tik vieną širdį, vieną sielą. Štai kodėl Zachiejaus istorija yra dažnai skaitoma per bažnyčių pašventinimo šventės.

Brangūs broliai ir seserys, sekdami Zachiejaus pavyzdžiu įgyvendinkime Bažnyčios slėpinį. Neprisirišime per daug prie savo materialių, žmogiškų ir dvasinių gerybių, bet priimkime visas Dievo dovanas atvirom rankom, kad galėtume nesavanaudiškai jomis dalintis su kitais tarnaudami bendram gėriu. Šitaip mes gausime šimteriopai šioje žemėje ir pasieksime kartu amžinąjį gyvenimą. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/142-xxxi-31-eilinis-sekmadienis-2013-c-metai.html