Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys. Brangūs broliai ir seserys, Šiandienos Evangelijos skaitinyje sakoma, kad kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Galbūt dauguma tuomet jį sekusių žmonių spėja, kad Jėzus keliauja į Jeruzalę, tačiau tik labai mažas skaičius mokinių iš jo lūpų buvo girdėję, kad jo kelias veda į Golgotą. Jeigu tuomet jiems visiems būtų aiškiai žinoma, kokia bus jo žemiškojo kelio pabaiga, kiek iš jų būtų panorėję drauge su Jėzumi praeiti tą kelią iki galo? Pats Jėzus nepalengvina savo sekėjams užduoties.

Koks nors šio pasaulio partijos lyderis stengtųsi pažadais ir meilumu, o gal ir įbauginimu, patraukti kuo daugiau sekėjų ir jau suviliotus žūt būt išlaikyti. Jėzus čia nesigriebia tokių priemonių, atsigręžęs į žmones jis jiems nepažada sostų, ant kurių jie sėdės ir teis visas Izraelio gimines. Veikiau atvirkščiai, šiame kelio etape Jėzus nekalba apie tai, ką išlošia jo mokinys, bet ką jis pirmiausiai turi paaukoti, kad užsitarnautų mokinio titulą. Jėzus paskelbia žmonėms jo tikrojo mokinio reikalavimus, kurie įtraukia pasirengimą dideliems atsižadėjimams: šeimos, artimųjų, draugų ir net savo gyvybės atsižadėjimą. Tai kas skaitinyje sušvelnintai buvo sakoma: „kas nebrangina manęs labiau“, Jėzaus lūpose skambėjo: „kas nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos“ ir t.t.

Nors, tiesa, tai yra viena žydų kalbėsenos forma, vartojama išreikšti prioritetui, tačiau ji nėra vienintelė ir tą patį dalyką buvo galima pasakyti kitaip, daug švelniau. Tad Jėzaus specialiai pasirinktas kategoriškas tonas galėjo paskatinti jo klausytojus ištarti: Kieti šie žodžiai, kas gali jų klausytis! (Jn 6, 60), kaip jam jau kartą nutiko sinagogoje, Kafarnaume. Jėzaus pateikti du pavyzdžiai: vienas apie žmogų, ketinantį pastatyti bokštą, ir kitas – apie karalių, kuriam neišvengiamai gresia susidūrimas su kitu karaliumi, siekia dvigubo tikslo. Pirmiausiai – tai yra paraginimas blaiviai įvertinti savo asmenines jėgas ir sugebėjimus. Kristaus mokinys yra valią ir protą turintis žmogus. Sekti Jėzumi nereiškia būti pasyviu, bet aktyviai ir pilnutinai save investuoti.

Tam reikalingas savęs pažinimas. Žmogus yra pašauktas laisvai bendradarbiauti su Dievu savo išganyme. Kitas dalykas, ko siekia Jėzus, ragindamas patirti save dar prieš patį pasiryžimą jį sekti ir tai daryti kiekvienam tinkamiausiu būdu – tai teisingai įžvelgti kelionės su Viešpačiu kitoniškumą. Jėzaus pateiktuose pavyzdžiuose bokštą statantis žmogus ir karalius yra raginami vadovautis ir remtis jų protingumo dorybe, kitaip tariant, jų pačių prigimtiniais sugebėjimais ir po ranka turimomis priemonėmis.

Taip nėra su tuo, kuris nori iš arti sekti Jėzų. Atsiliepimas į jo kvietimą ir tapimas tikru Kristaus mokiniu nėra įmanomas be Dievo malonės ir žmogiškųjų galių pakylėjimo. Taigi žmogus, nuoširdžiai įvertinęs savo prigimtines galias ir gebėjimus, ir iš kitos pusės – pasvėręs Jėzaus Evangelijoje išsakytus tikrojo mokinio reikalavimus, į sau užduotą klausimą: „Ar pajėgiu sekti Kristų? Ar galiu tapti jo mokiniu?“, turėtų atsakyti: „Savo paties jėgomis – jokiais būdais ne, bet aš viską galiu su tuo, kuris mane stiprina“.

Karalius Saliamonas, pradėdamas savo kaip karaliaus valdymą, pasvėręs savo žmogiškas galias, arba veikiau – silpnumus, ir, iš kitos pusės, – jam skirtos užduoties dydį, meldė Dievą suteikti budrią širdį, gebančią skirti gera nuo to kas bloga. Kitaip tariant, jis prašė Dievo dovanos, jo dangiškosios malonės, kurios dėka galėtų sėkmingai įvykdyti kiekvieną užmojį. Ir pirmasis Mišių skaitinys leidžia suprasti, kad tik Dievo suteikta išmintis, Šventoji Dvasia iš aukštybių, padeda žmonėms ištiesinti takus ir suprasti, kas Dievui malonu ir patinka.

Dar daugiau, autorius sako, kad tik ta išmintimi žmonės išgelbėti buvo. Ir šventasis Benediktas, Regulos pradžioje vienuolius ragina: Prieš pradėdamas daryti ką gero, karščiausia malda prašyki Dievo, kad padėtų tai užbaigti, idant tam, kuris jau teikėsi mus priskirti prie savo sūnų, kada nors netektų liūdėti dėl mūsų blogų poelgių. Tad mokinio sėkmė glūdės ne jo paties jėgose, bet pasitikėjime Dievo malone, kurios jis nuolatos prašys. Toje gausioje minioje, kuri ėjo kartu su Jėzumi, buvo skirtingų sluoksnių, išprusimo ir amžiaus žmonės. Juos visus skiria nevienoda bičiulystė su Jėzumi.

Toje minioje buvo apaštalai, buvo tokių, kurie jį jau pažinojo ir iš arčiau sekė, dar kitų, kurie tikėjosi išgydymo ar duonos iki soties, o taip pat ir tokių, kuriems buvo paprasčiausiai smalsu ir panašiai. Taigi tokiems skirtingiems žmonėms Kristaus žodžiai taikomi skirtingai. Jėzus nereikalauja iš visų radikalaus atsižadėjimo, jis nereikalauja iš žmogaus to, kas neįmanoma. Kristus prisitaiko prie kiekvieno žmogaus, kad kiekvienam jo našta būtų tikrai lengva, o jungas švelnus.

Tad ir Evangelijoje girdėti Jėzaus žodžiai: kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys, nevienodai lies skirtingus jo mokinius. Šis Kristaus reikalavimas bus pažodžiui priimtas vienuolių, kurie neturto įžadu atsižada asmeninės nuosavybės, tačiau jis kitaip bus praktiškai įgyvendinamas pasauliečių. Svarbu atminti tai, kad ne pats neturtas savaime ar atsižadėjimas apibūdina krikščionį ar žmogų padaro tikru Jėzaus mokiniu.

Apaštalas Paulius sako: Jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau (1 Kor 13, 3). Ir pats Jėzus kitoje vietoje sako: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13, 35)

Ne visko atsižadėjimas, savęs apiplėšimas pagimdo meilę Dievui, bet atvirkščiai – meilė Dievui, draugystė su Jėzumi, kuriai skirta augti, žmoguje pamažu pašalina ydingus prisirišimus, nesveikas meiles, kurios prieštarauja draugystei su Dievu, ir, kita vertus, sutaurina ir pakylėja kitas meiles, kurios iš prigimties yra geros, kaip antai meilę šeimai, vaikams, draugams ir panašiai. Prašykime Dievą padidinti mūsų tikėjimą, nes, pasak Jėzaus žodžių, viskas įmanoma tikinčiam (Mk 9, 23). Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/472-xxiii-eilinis-sekmadienis-homilija-2016-c.html