Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs … Brangūs broliai ir seserys, Šiandienos Evangelijos skaitinys seka tuojau pat po praeito sekmadienio skaitinio ir yra su juo labai glaudžiai susijęs. Praeitą sekmadienį mes girdėjome, kad į Jėzaus mokiniams užduotą klausimą: „Kuo jūs mane laikote?“, apaštalas Petras visų vardu išpažino: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus“. Jėzus pagyrė Petrą už tokį atsakymą, visgi paaiškindamas, kad teisingą atsakymą jam padiktavo ne jo paties prigimtiniai gabumai, bet dangiškasis Tėvas.

Po to, kai apaštalai Petro vardu jau išpažino savo tikėjimą ir pripažino Jėzų Mesiju, Jėzus nuo to meto pradėjo atvirai aiškinti mokiniams savo žemiškosios misijos etapus ir koks likimas laukia Mesijo Jeruzalėje. Savo žodžiais jis siekė išsklaidyti bet kokią klaidingą mokinių nuomonę ar lūkestį, kas liečia jo kaip Mesijo asmenį ir misiją. Tačiau Jėzui atskleidus mokiniams jo užduoties prigimtį ir tai, kad jo kelias veda į Jeruzalę, mirtį ir prisikėlimą, Petras nesupranta jo žodžių ir ima Jėzui priekaištauti.

Ką tik išpažinęs Jėzaus kaip Mesijo didybę ir jo dieviškumą, jis neatpažįsta jame Atpirkėjo, kuris atėjo atlikti savo misijos neįprastu būdu – būtent per savo kančią. Kaip daugelis jo amžininkų, Petras ir kiti apaštalai dėjo viltis į Mesiją Karalių, kuris išvaduos Izraelį iš politinių priešų ir įkurdins žemišką gerovę. Petras dar nesuprato Jėzaus pasirinkto nuolankumo kelio. Savo paprieštaravimu Jėzaus žodžiams, apaštalas bando sutrukdyti savo Mokytojui atskleisti savo meilę visiems žmonėms per savo mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą. Apaštalas pasirengęs tik dalinai priimti apreiškimą apie Jėzų: jis išpažįsta jo kilmę, tačiau nepriima pačios misijos.

Jis nesupranta nei kryžiaus, nei prisikėlimo. Apaštalas Petras panašiai nepritariamai reaguos į Jėzaus veiksmus didįjį Ketvirtadienį, kai vakarienės metu Jėzus ims mazgoti savo mokiniams kojas ir pasilenks prie Petro kojų. Jei tavęs nenumazgosiu, – bylojo Jėzus Petrui, – neturėsi dalies su manimi. Kojų mazgojimo veiksmas simbolizavo Kristaus kaip Dievo išrinktojo tarno misiją ir jo kančią.

Petro nenoras leisti, kad Jėzus mazgotų jam kojas, galiausiai būtų reiškęs, jog jis nesutinka su Dievo Apvaizdos planu išgelbėti pasaulį per Kristaus nusižeminimą ir mirtį. Kita vertus, toks atsisakymas reikštų, jog jis atmeta Kristaus kaip Atpirkėjo pelnytą malonę, kuri vienintelė gali padaryti žmogų tyrą. Už tai, kad Petras pakluso dangiškajam apreiškimui ir deramai išpažino Jėzų Mesiją, jis susilaukė palaiminančių Kristaus žodžių: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“, tačiau tuojau po to, samprotaudamas jau ne Dievo, bet žmonių mintimis, jis sulaukia griežto Jėzaus papeikimo: „Tu man papiktinimas“, kas pažodžiui reiškia: „suklupimo akmuo“.

Nesąmoningai, vien tik savo prisirišimo Jėzui skatinamas, Petras nejučiomis ragino Jėzų atsisakyti savo misijos, kadangi ji neatitiko karalystės įvaizdžio, kurį turėjo Petras ir kiti apaštalai. Šiame kontekste Jėzus paskelbia reikalavimus norintiems sekti paskui jį: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs. Savęs išsižadėjimas, kurio reikalauja Jėzus iš savo mokinių, turi paliesti tiek žmogaus protą, tiek jo valią. Išsižadėti savęs, kai Jėzus mokiniams atvirai kalbėjo apie savo kančią ir prisikėlimą, apaštalams turėjo reikšti tobulai priimti Mokytojo žodžius, net jeigu jie duotu metu atrodo nesuprantami ir paslaptingi.

Jėzaus, įsikūnijusios Tiesos, žodis turi užvaldyti žmogaus sąmonę ir palaipsniui iš jos pašalinti žmogiškas mintis apie Dievą ir jo išganymo planą. Petras dar nebuvo išsižadėjęs savęs, nes Jėzaus žodžiai konfliktavo su jo turimu Mesijo įvaizdžiu. Kita vertus, savęs išsižadėjimas turės atsispindėti veiksmuose, kurie priklauso nuo žmogaus valios. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras. Tai reiškia, kad negali būti nė kalbos apie asmeninį išsigelbėjimo planą, nepriklausomai nuo Jėzaus.

Apaštalą Petrą šokiravo Jėzaus žodžiai apie Mesijo kančią, kryžių ir mirtį. Argi Mesijas neturi pasirodyti tam, kad pašalintų šias negandas ir prakeiksmą? Tačiau pagal apvaizdingą Dievo planą Kristus tapo žmogumi dėl to, kad galėtų kentėti ir per savo kančią dovanoti gyvybę. Norėjimas išgelbėti savo gyvybę, norėjimas žūt būt išvengti kančios, žmogų izoliuotų nuo kitų ir verstų nuolatos klajoti. Atvirkščiai, sekant Jėzaus pavyzdžiu žmogui reikia priimti savo kryžių ir iš meilės jį nešti, nes toks kelias veda į gyvenimą.

Žmogaus išganymas neglūdi savojo „aš“ sunaikinime, bet nuolatinėje ir nesavanaudėje savęs dovanoje Dievui ir kitiems, o tai dažnai pareikalauja aukos ir kentėjimo. „Kristaus sekime“ sakoma: „Žmogus natūraliai nėra linkęs kryžių nešioti, kryžių mylėti, … jei tik savo jėgas teturi minty, nė vieno tų dalykų nepadarysi. Bet jei pasitikėsi Viešpačiu, gausi jėgų iš dangaus ir nugalėsi kūną ir pasaulį. Nesibijosi nė savo priešo velnio, jei būsi apsiginklavęs tikėjimu ir pažymėtas Jėzaus Kristaus kryžiumi“ (II knyga, XII skyrius, 9).

Prašykime Dievą malonės, kad atsinaujintume dvasia, idant nuolatos galėtume suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/510-xxii-eilinis-sekmadienis-homilija-2017-a.html