Brangūs broliai ir seserys, Jėzus keliaudamas į Jeruzalę mokė. Jo mokymas – tai Evangelija, Geroji Naujiena, apie dangaus karalystę, Naujiena, skirta visai Dievo tautai – Izraeliui ir visai žmonijai, visiems ateinantiems iš rytų, vakarų, šiaurės ir pietų. Tai Evangelija iš Tėvo, iš mūsų Dievo Gelbėtojo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Visa žmonija yra jo kaimenė; jeigu pritrūks bent vieno žmogaus, išgelbėtųjų skaičius jam atrodys per mažas, jis paliks 99 (devyniasdešimt devynias) nepaklydusias avis ant kalno, kad galėtų surasti ir parnešti į savo namus tą vieną nuklydusiąją.

Ir dabar Jėzus ryžtingai keliauja Jeruzalės link, į savo perėjimo vietą, į vietą, kur jis paaukos savo gyvybę už daugelį, už visus žmones. Ir iš tikrųjų Bažnyčia skelbia, kad nėra, nėra buvę ir niekada nebus žmonių, už kuriuos Kristus nepaaukotų savo gyvybės. Jėzus laimėjo išganymą visai žmonijai. Jis siūlo išganymo malonę kiekvienam žmogui. Bet štai kažkas iš minios užduoda Jėzui labai sunkų, nerimą keliantį klausimą: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Regis, klausimas nekaltas, tačiau svarbus ir įdomus. Tik nei Jėzus, nei jo Bažnyčia niekada į jį neatsakys tiesiogiai.

Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad jis yra netinkamai suformuluotas, turint išankstinį nusistatymą. Juk klausimas „Ar bus maža išgelbėtų?“ jau siūlo atsakymą: „Taip, jų bus labai nedaug.“ Ankstesniais amžiais diskusijos apie išgelbėtųjų skaičių dažnai formavo pesimistišką nuostatą. Bažnyčiai reikėjo kovoti ilgus šimtmečius ir išsilaisvinti iš klaidingos nuomonės, pagal kurią Dievas iš anksto numatė visą išganymo istoriją, nulemdamas kai kuriuos į garbę, o visus kitus – į pasmerkimą, nežiūrėdamas žmogaus gerų ar blogų darbų. Ar maža bus išgelbėtų? Šitaip suformuluotas klausimas – tikrai nenaudingas ir netgi klastingas.

Kartais jis kyla iš perdėto smalsumo, iš šalto abstraktaus teologinio samprotavimo, atskirto nuo gyvojo gailestingo Dievo širdingo pažinimo. Kitais atvejais žmonės jį užduoda norėdami tarsi pasisavinti išganymą sau arba savo mažai „švariųjų“, „teisiųjų“ bažnytėlei. Kaip fariziejus, kuris sakė viename palyginime: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu kaip kiti žmonės nusidėjėliai.“ Arba dar kiti fariziejai sakė, kad Jėzumi tiki „nebent tos prakeiktos padugnės, neišmanančios Įstatymo“ (kaip mes jį tobulai išmanome ir laikomės). Dar kitur Šėtonas, žmogaus kaltintojas, mums užduoda šį klausimą.

Pradžioje jis pamelavo apie Dievo planą sakydamas Ievai: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ O dabar jis begėdiškai meluoja toliau norėdamas mus sutrikdyti ir stumti į neviltį. „Tikrai maža bus išgelbėtųjų! Neįmanoma, kad tu būsi arba tavo mylimieji žmonės bus tarp jų. Jūs esate neverti, Dievas jūsų neišsirinko.“ Net ir didiems šventiesiems teko kovoti su panašiais gundymais. Pavyzdžiui, dar jaunas šventasis Pranciškus Salezas, būdamas didžioje neviltyje, klausė save, ar bus išgelbėtas. Klausė tol, kol Mergelė Marija, prie kurios „Gerosios Vilties“ statulėlės jis melsdavosi, ištraukė jį iš šios bedugnės, švelniai mokydama jį pasitikėti Dievo gailestingumu. „Argi nėra tiesa, kad maža bus išgelbėtų?“

Šiuo klausimu Šėtonas gundo ne tik žmones. Tam tikra prasme, drįstu tai sakyti, jis gundo ir Dievą! Senajame Testamente jis sakė Dievui: „Paimk iš savo pavyzdingo tarno Jobo visas dovanas, kurias esi jam suteikęs, ir jis tave prakeiks į veidą.“ (Kitaip sakant, jis tavęs visai nemyli – jis tau tarnauja savanaudiškai, tik dėl tavo dovanų.) O Kristui velnias tarsi sakė: „Tavo išganymo planas nepasiseks, dauguma žmonių nepriims tavo meilės pasiūlymo, tu už juos veltui numirsi ant kryžiaus.“

Tai buvo iš esmės Jėzaus gundymas Alyvų Kalne. Dievo šviesoje jis tada žiūrėjo į Judo, savo mokinio išdaviko, sielą ir į visų žmonių, kurie nenorėjo arba nenorės priimti jo pasiūlyto išganymo, sielas. Bet jis sutiko kovoti su jų maištinga laisve ir juos mylėti iki galo, iki kiekvieno žmogaus paskutinio atodūsio. Dievas iš tikrųjų siūlo visiems savo malonę, bet žmogaus laisvė gali priešintis šiai dovanai ir net ją visiškai ir galutinai atmesti.

Žmogiška laisvė, kurią Dievas duoda ir kurią jis gerbia, visada ateina kartu su dieviškosios malonės dovana. Viešpats savo apreiškimu nuoširdžiai kreipiasi į mūsų protą, sąžinę ir širdį, siūlydamas savo draugystę ir „nekantriai“ laukdamas mūsų atsakymo, kaip jis kadaise laukė Marijos „fiat“ Kristaus Apreiškimo dieną.

Brangūs broliai ir seserys, mes žinome, kad yra didelė minia tų šventųjų, – kai kurie iš jų viešai paskelbti, kiti nežinomi ,– kurie teigiamai atsakė į Dievo kvietimą ir jau įėjo per ankštus vartus į amžinąjį gyvenimą. Dėl visų kitų mes galime būti tikri, kad Dievas jiems siūlė savo malonę iki galo. Tačiau jų atsakymas bus Viešpaties ir kiekvieno iš jų paslaptis iki pasaulio pabaigos.

Mums belieka stengtis priimti malonę, kurią Kristus mums siūlo šiandien, kad išvaduoti iš egoizmo ir perdėto prisirišimo prie žemiškų dalykų galėtume džiaugsmingai įžengti per ankštus vartus, į Dievo karalystę nešdami su savimi savo maldą už visus Dievo mylimus žmones. Šventoji Marija, Dangaus Karaliene, tu, kuri pirmoji visiškai įžengei į Dievo karalystę, padėk ir mums tai daryti, melski už mus visus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/471-xxi-eilinis-sekmadienis-homilija-2016-c.html