Brangūs broliai ir seserys, nesumanaus turtuolio palyginimas yra veik vienintelė Evangelijos vieta, kurioje randame užuominas į Koheleto knygą. Šioje knygoje kelis kartus teigiama, kaip girdėjome pirmame skaitinyje, kad žmogus negauna jokios tikros naudos iš savo triūso ir iš gėrybių bei turtų, kuriuos jis susikaupia žemėje. „Tuštybių tuštybė, – sako Koheletas, arba Galvočius, – tuštybių tuštybė, gi viskas – tuštybė.“ Koheletas buvo vienas didžiųjų Izraelio išminčių. Jis ne tik priklausė Saliamono pradėtai išminties tradicijai; rašydamas jis dar prisidengia Dovydo pirmojo įpėdinio vardu ir asmenybe

Saliamonas buvo galingiausias, išmintingiausias Izraelio karalius, apdovanotas neįprastos išminties bei supratimo dovanomis ir dideliais turtais. Jis patyrė visus malonumus, jam sekėsi beveik visa, ką darė. Tačiau Koheletas vaizduoja jį, gyvenimo pabaigoje giliai nusivylusį. Jo išmintis įgijo gana juodą, liūdną, pesimistišką atspalvį. Žiūrėdamas į pasaulį Koheletas mato tik nuobodžius gamtos ciklus; čia niekas nesikeičia ir nėra nieko naujo. Žemės būtybės gimsta, auga, sensta ir dingsta, užleisdamos vietą kitoms.

O kiekvieno žmogaus gyvenimas tėra trumpas efemeriškas momentas tarp gimimo ir mirties. Per šį laikotarpį jis gali mėgautis žemės gėrybėmis, kurias Dievas jam duoda, jis gali stengtis jas įsigyti ar sukaupti, bet mirties akimirką jis galutinai ir amžinai praras viską. Koheletas susiduria su tam tikra dilema. Jis tiki į gerąjį Dievą, pasaulio kūrėją ir Izraelio gelbėtoją, kuris duoda žmonėms „gyvybę, alsavimą ir visa kita“. Tačiau gyvenimas jam – beprasmiškas ir absurdiškas, nes mirties akimirką žmogui lemta viską prarasti be jokios pomirtinio gyvenimo vilties. Iš tikrųjų Koheletas yra ankstyvasis Senojo Testamento rašytojas; jo laikais Dievo tauta dar neturėjo aiškaus suvokimo apie amžinąjį gyvenimą ir atlygį po mirties. Buvo manoma, kad žmogui mirštant kūnas grįžta į žemę, o dvasia arba gyvybės alsavimas – pas Dievą.

Bet siela patenka į „šeolą“ – tamsią, nežinomą vietą, kuri atrodė esanti toli nuo šviesos, toli nuo „Viešpaties gėrybių gyvųjų žemėje“. Koheleto manymu, tokiomis sąlygomis išmintingas žmogus gali tik saikingai ir santūrai gyventi, priimdamas žemėje Dievo dovanas, bet ne per daug prisirišdamas prie jų, nes gyvenimo pabaigoje jis turės jas palikti ir keliauti į visiškai nežinomą vietą. Aišku, kad Koheleto knyga dar nėra „geroji naujiena“, ji – dar ne Evangelija. Bet užduodamas esminius klausimus mirties akistatoje Koheletas padeda suprasti, kad reikia Evangelijos.

Jis rodo, kad žmogus turi savo širdyje amžinybės troškimą, laimės troškimą, begalybės troškimą ir kad jokia laiminga būsena šiame ribotame, nepastoviame pasaulyje negali visiškai jo patenkinti žemėje. Koheletui teko gražiai ir poetiškai išreikšti šią dilemą. Tačiau tik Dievas, tik Kristus galėjo ją spręsti. Jau Senojo Testamento vėlesnėse knygose randame kai kuriuos mokymus apie kūnų prisikėlimą, sielos nemirtingumą ir amžinąjį atlygį. Kristus evangelijoje patvirtino ir praplėtė šią doktriną, mokydamas, kad meilės bendrystė su Dievu ir žmonėmis žemėje yra amžinojo gyvenimo pradžia.

Šioje šviesoje mūsų darbo pastangos, turto ir talentų įsigijimas ir vartojimas įgauna naują lemiamą prasmę, nes visa tai gali mums arba padėti kelionėje į meilės bendrystę arba, atvirkščiai, mus sustabdyti ir net mums visiškai užkirsti kelią į ją. Jeigu godžiai kaupiame turtus norėdami tarnauti tik savo malonumams, jeigu naudojame savo talentus ir sugebėjimus tik norėdami savanaudiškai užtvirtinti savo garbę ir autonomiją Dievo ir artimųjų atžvilgiu, tada kyla pavojus, kad būsime panašūs į ką tik girdėto Evangelijos palyginimo neprotingąjį turtuolį.

Jis manė surasiąs visą savo laimę ir džiaugsmą užaugintose gėrybėse, kurias jis sukrovė klojimuose, bet mirtis viską pasiglemžė. Ir priešingai, šiame gyvenime mes esame pašaukti naudotis visomis materialiomis, žmogiškomis ir dvasinėmis dovanomis, kad galėtume tarnauti Viešpačiui ir bendradarbiauti su juo plėsdami Dievo karalystę. Kita vertus, mums reikia neprisirišti prie savo žemiškų lobių, nes tik Dievas gali visiškai pasotinti mūsų širdies giliausius troškimus. Jis tai padarys galutinai, kai mes jį regėsime danguje veidas į veidą.

Bet jis pradėjo tai daryti jau dabar, mus duodamas savo malonę ir maitindamas savo Kūnu ir Krauju eucharistijos sakramente. Priimkime šią neapsakomą dovaną, su dėkingumu apmąstydami šios dienos gražią komunijos giesmę: „Maitini mus, Dieve, dangaus duona, kuri mums teikia tikrąjį džiaugsmą ir visus troškimus numalšina.“ Šitaip mums gyvenimas eina ne tuštybės link, bet į pačią didžiausią pilnatvę! Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/470-xviii-eilinis-sekmadienis-homilija-2016-c.html