Marija išsirinko geriausiąją dalį … Brangūs broliai ir seserys, Šiandienos mišių skaitiniai kalba apie svetingumą ir apie tai, kaip per šią dorybę įvyksta žmogaus susitikimas su Dievu. Priimantis į svečius ir, išoriškai žvelgiant, duodantis bei dovanojantis, žmogus galiausiai pasirodo kaip tas, kuris pats sulaukia malonės ir gausesnių dovanų. Pirmajame skaitinyje girdime, kaip Viešpats slėpiningu pavidalu ateina pas Abraomą. Raštas sako, kad tai įvyko per patį vidudienio karštį. Galbūt, kiekvienas iš asmeninės patirties žino, kokios mintys, jeigu tuomet jų išvis yra, sukasi galvoje ypatingai karštomis dienomis, ir ką tokiu metu kiekvienas daro.

Kaip bebūtų, veikiausiai nė vienas nenorėtų tokiu metu kažkuo įtemptai rūpintis ir dar mažiau lakstyti bei skubėti. Tad galima sakyti, kad Abraomo svečiai pasirinko ne patį idealiausią dienos metą apsilankymui. Jie atvyksta nelaiku. Viename palyginime, kalbėdamas apie ištvermingumą maldoje, Jėzus pateiks pavyzdį apie nelaiku apsilankiusį draugą, kuris ateina vidurnaktį ir beldžiasi į duris, prašydamas paskolinti tris kepaliukus duonos (plg. Lk 11, 5s).

Tame palyginime prašančiojo draugas, jau gulintis lovoje, neketina keltis ir duoti ko anam reikia dėlei bičiulystės, bet veikiau yra nugalimas ano įkyrumo. O Abraomo atveju mes regime visiškai priešingą laikyseną. Jis vos išvydęs stovinčius praeivius, tuojau pat išbėga jiems priešais, galima sakyti, kad Abraomo svetingumo dorybės spontaniškumas pralenkia proto svarstymus apie tai, koks dabar metas, kad dabar ne laikas, kad jis nuvargęs, kad jam taip gera buvo sėdėti savo palapinės pavėsyje ir panašiai. Kita vertus, Abraomas nepasitenkina tik minimalistiniu mandagumo parodymu, bet savo svetingumo uolumu užkrečia visą šeimyną: jo žmona Sara greitai ima užmaišyti gerus miltus ir kepti papločius, o tarnas savo ruožtu skubiai pagamina Abraomo parinktą švelnų ir dailų veršiuką.

Origenas, Bažnyčios Tėvas, komentuodamas šį švento Rašto epizodą, sakys: „Kiekvienoje atskiroje detalėje pastebėk, koks didis yra Abraomo svetingumo vikrumas: visur skubėjimas, visur veiklumas, nieko nėra daroma vangiai … Abraomas bėga, jo žmona skuba, tarnas sparčiai veikia: išminčiaus namuose nėra nė vieno vangaus“ (In Genesim, Homilia IV).

Ir, kaip jau sakiau, visa ši skuba per patį vidudienio karštį! Šiame Rašto epizode pirmiausiai yra akcentuojamas Abraomo svetingumas, tačiau pačioje pabaigoje dėmesys persikelia į Dievo pažadą Abraomui. Pats Abraomas veikiausiai nenumatė tokios įvykių eigos, jis paprasčiausiai norėjo, kad pro šalį ėjęs svetimšalis nepraeitų nepatyręs jo gerumo ir svetingumo. O išėjo taip, kad jis, geru saiku seikėjęs savo paslaugumą ir gerumą, pats savo ruožtu sulaukė dar didesnės dovanos ir Dievo gailestingumo, t. y. pažado dėl palikuonio.

Šiandienos Evangelijos skaitinyje mes taip pat susiduriame su svetingumo parodymu ir tarnyste apsilankiusiam Viešpačiui. Evangelijos epizode Abraomo svetingumo uolumą ir skubėjimą atkartoja Morta, tačiau čia sykiu pasirodo kitas asmuo – Mortos sesuo Marija, kuri, regis, nepersiėmė savo sesers skubėjimu ir susirūpinimu patarnavimais, bet ramiai atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. Negana to, kad Marija nieko veikliai nedaro, ji savo sesers akivaizdoje sulaukia pagyrimo už tai, kad išsirinko geriausiąją dalį.

Kaip derėtų suprasti tokį Viešpaties palaiminimo poslinkį nuo veiklios tarnystės į, regis, pasyvią laikyseną – sėdėjimą prie Viešpaties kojų ir jo žodžių klausymąsi. Pagirdamas Mariją ir švelniai papriekaištaudamas Mortai, Jėzus jokiu būdu nesupriešina Mortos ir Marijos laikysenų taip, kad viena iš jų neišvengiamai turėtų išstumti kitą. Ne veltui Morta ir Marija yra seserys, todėl ir jų laikysenas reikia suprasti kaip giminingai persipynusias ir viena kitą papildančias.

Jėzus papriekaištauja Mortai ne dėl pačios tarnystės – juk tarnystė Viešpačiui ir artimui yra veiksmingos ir dovanojančios meilės išraiška – bet dėl to, kad Morta ją atliko su perdėtu rūpesčiu ir nerimu. Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų (μεριμνᾷς καὶ θορυβάζῃ περὶ πολλά). Tekste pavartotas veiksmažodis „tu rūpiniesi“, originale μεριμνᾶν, Naujajame Testamente beveik visuomet turi neigiamą prasmę ir reiškia perdėtą rūpestį, galvos sukimą, karštligišką kokio nors reikalo apsėdimą, kas nustumia į šalį svarbesnius dalykus.

To pavyzdys yra palyginimas apie sėjėją ir tą sėklą, kuri krito tarp erškėčių. Raštas sako, kad rūpesčiai (μέριμνα) nusmelkia žmoguje pasėtą Dievo žodžio sėklą ir jis neduoda vaisiaus (plg. Lk 8, 14). Kitoje Rašto vietoje Jėzus ragins mokinius saugotis, kad jų širdis nebūtų apsunkusi nuo kasdienių rūpesčių (plg. Lk 21, 34). Taigi bet kokia tarnystė turi būti atliekama be sumaišties, nenuslopinant širdyje Dievo žodžio. O Marijos išsirinkta dalis – Viešpaties žodžių klausymas ir jo kontempliacija, yra geriausia dalis dėl dviejų pagrindinių priežasčių.

Pirmiausiai dėl to, kad pati mūsų aktyvioji veikla, visi Dievo verti darbai, kaip ant tvirto pamato remiasi Dievo žodžiu ir bendryste su juo. Jėzus savo mokiniams pasakys: Be manęs jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5). Vienas dalykas, kurio tereikia – tai Jėzaus malonė, kurią jis atneša, kurios šaltinis yra jo širdis. Jėzus mokiniams kalbės, kad į žemę neatėjo tam, kad jam tarnautų, bet kad pats tarnautų (plg. Mt 20, 28). Jis tarnauja žmogui per savo žodį ir visu savo gyvenimu, per visa, ką jis nuveikė ir dėl mūsų iškentėjo. Mokėti tai išgirsti ir priimti yra svarbiausia.

Antra priežastis, kodėl Marijos laikysena sulaukė pagyrimo yra ta, kad ji pranašiškai išreiškė palaimintųjų būklę danguje, kur paliauja bet kokia veikla ir išlieka tik Viešpaties regėjimas veidas į veidą. Kiekvieno žmogaus gyvenimas krypsta į tai kaip į tikslą. Šioje gyvenimo kelionėje mums visiems neišvengiamai daugiau teks Mortos dalies negu Marijos palaimos. Tačiau daugybės rūpesčių sūkuryje mokėkime sustoti ir užduoti sau klausimą apie tai, kas gyvenime yra svarbiausia ir kur link mes einame. Mokėkime atsisėsti prie Viešpaties kojų ir klausytis jo žodžių, kurie yra Dvasia ir gyvenimas. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/468-xvi-eilinis-sekmadienis-homilija-2016-c.html