Šį sekmadienį Jėzus lygina save su vynmedžiu. Šis palyginimas talpina dvejopą žinią. Viena vertus, Jėzus ragina „pasilikti“ jame – tai reiškia stabilumą, tęstinumą. Kita vertus, palyginimas byloja apie judėjimą ir augimą. Vynmedžio šakos yra nuolat švarinamos ir formuojamos. Jos nelieka prigimtinės būklės, bet nuolat perkeičiamos siekiant didesnio vaisingumo. Krikščionis negali išlikti vynmedyje nedarydamas pažangos ir atvirkščiai – negali daryti pažangos neišlikdamas vynmedyje. Šis palyginimas mums atskleidžia dvi gyvenimo Jėzuje ašis: tęstinumo bei stabilumo ir pokyčių bei dinamizmo. Būtų klaida suabsoliutinti pokyčių reikšmę ir palikus senuosius įsipareigojimus eikvoti jėgas, siekiant vis naujų patirčių. Blaškydamiesi į visas puses niekur nenueitume. O likdami ištikimi galime augti ir skleistis.

 Evangelijos palyginimas moko, kad gyvybė kyla tik iš Viešpaties. Atsiskyrimas būtų pražūtingas: „nuo manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti“. Tačiau, kita vertus, Dievo dovanotos gyvybės nevalia savanaudiškai kaupti. Jos esmė – vaisingumas: „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių.“

Apaštalas Jonas savo laiške padeda mums suvokti, kaip suderinti regimai prieštaringus aspektus: mylėti ne žodžiu ar liežuviu, bet „darbu ir tiesa“. Meilės darbai turi būti maitinami Dievo žodžiu. Negali būti atotrūkio tarp klusnumo Dievo meilės įsakymui ir jo vykdymo.

Šiandienos Apaštalų darbų skaitinyje girdėjome apie Sauliaus atsivertimą. Jis studijavo geriausiame anuometiniame universitete – Gamalielio mokykloje. Saulius puikiai pažino Raštus ir žinojo, kada turi ateiti Mesijas. Dievo vardu jis persekiojo krikščionis, kol, prie Damasko sutikęs Kristų, patyrė atsivertimą ir tapo uoliu apaštalu. Užkietėjęs Jėzaus persekiotojas tapo jo ištikimiausiu išpažinėju. Savo ištikimybę jis paliudijo kankinio mirtimi. Pauliaus kankinystė prasidėjo jo atsivertimo momentu. Žydai laikė jį išdaviku ir persekiojo panašiai kaip jis anuomet persekiojo krikščionis. Netrūko ir kitų problemų. Ne visi krikščionys tikėjo Sauliaus atsivertimu ir bijojo jo. Saulius buvo atmestas žydų, o Paulius dar nepriimtas kai kurių krikščionių. Jo širdyje įvykęs atsivertimas akimirksniu neperkeitė jo gyvenimo aplinkos.

Barnabas pasitikėjo Pauliaus atsivertimu ir paliudijo jo vaisius: Damaske jis atvirai mokęs Jėzaus vardu. Tačiau kai kurie krikščionys netikėjo, kad buvęs persekiotojas Paulius gali būti įskiepytas į tą patį vynmedį. Pauliaus gyvenime vyksta tai, apie ką byloja palyginimas apie vynmedį: kiekviena vaisinga šakelė apvaloma, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Pauliui tenka palikti Jeruzalę ir vykti į Tarsą. Jis paklūsta, ištikimai išlikdamas Vynmedyje, Kristuje. Tai dar vienas skausmingas apaštalo „apvalymas“. Tačiau drauge žinome to vaisius. Po kurio laiko prasidėjo Tautų apaštalo misijų kelionės, kurių metu plačiai paskleista Geroji Naujiena, ugdytos gausios krikščionių bendruomenės.

Jėzus yra vynmedis, o mes šakelės. Jei krikščionis atsiskiria nuo Jėzaus, jis paprasčiausiai sudžiūva ir miršta. Šį palyginimą mums nelengva suvokti dėl mūsų turimos laisvės sampratos. Šiandienos žmogus laisvę suvokia kaip visišką nepriklausomybę daryti ką nori, be jokių išorinių varžymų. Tačiau krikščioniškuoju požiūriu laisvė įgyvendinama su meile tarnaujant kitiems (Plg. Benediktas XVI. Kas yra laisvė? Kreipimasis į Romos kunigų seminarijos bendruomenę (2009 02 20). Laisvė leidžia skleistis žmogaus asmeniui pagal Dievo planą.

Nuodėmės paženklintoje šios žemės tikrovėje visapusiška žmogaus laisvės sklaida yra tik siekinys. Dažniau susiduriame su laisvės varžymais ar iškraipymais. Laisvės suvokimo ribas vaizdžiai atskleidžia priklausomybių paženklintų šeimų santykiai. Al-anon tarpusavio palaikymo grupėse gana dažnas toks liudijimas: žmona skundžiasi, kad vyrui nustojus gerti jų tarpusavio santykiai tapo gerokai sudėtingesni. Iš pirmo žvilgsnio keista – atrodytų, reikia tik džiaugtis blaivybės pragiedruliais. Tačiau nėra taip paprasta. Anuomet, kai vyras gerdavo, jis žmonos akyse buvo dar vienas vaikas, kuriuo ji privalėjo rūpintis. Jam pradėjus žengti blaivybės keliu, jai tenka peržiūrėti savo atsakomybės ribas, priimti taip pat vyro laisvę ir atsakomybę rūpintis šeima. Kito laisvė tampa iššūkiu. Su panašiu iššūkiu susiduria kiekvieni tėvai – atėjus laikui reikia „paleisti“ savo suaugusius vaikus, gerbti jų laisvę, net jei jie skausmingai klysta. Būtina išlaikyti tik svarbiausią ryšį – išlikti vynmedyje.

Visi turime be paliovos kelti klausimą: ar tikrai esu įskiepytas į vynmedį? Kuo pasitikiu? Kokius duodu vaisius? Turime atsiminti, kad malone esame įskiepyti į Kristų, todėl neturime nieko bijoti. Jis mus maitina amžinojo gyvenimo syvais.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-07.pdf