Jėzaus mokyme dažniausiai atsispindi to meto kasdieniški gyvenimo pavyzdžiai. Šį kartą jis pateikia mums šakelės ir vynmedžio alegoriją. Šakelė yra vynmedžio dalis, nes tarp jų teka tie patys syvai. Sunku įsivaizduoti artimesnę vienybę. Vynmedžio palyginime Jėzus nesako: „Jūs esate vynmedis“, bet: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės.“ Tai reiškia: „Kaip šakelės susijusios su vynmedžiu, taip ir jūs priklausote man. Bet, priklausydami man, priklausote ir vienas kitam.“ Šis priklausymas vienas kitam ir jam nėra koks nors idealus, mąstomas, simbolinis santykis, bet – beveik sakytume – biologinis, gyvybės kupinas priklausymas Jėzui. Tai Bažnyčia, gyvenimo bendrystė su Jėzumi Kristumi ir vieno su kitu, įsteigta per Krikštą ir kaskart Eucharistijoje sustiprinama bei padaroma dar gyvesne.

Pats Kristus anuomet kelyje į Damaską paklausė Bažnyčios persekiotojo Sauliaus: „Kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4). Taip Viešpats išreiškia likimo bendrumą, išplaukiantį iš Bažnyčios artimos gyvenimo bendrystės su juo, Prisikėlusiuoju. Šiame pasaulyje jis toliau gyvena savo Bažnyčioje. Jis yra su mumis, ir mes su juo. „Kodėl mane persekioji?“ – Bažnyčios persekiotojai galiausiai taikosi į Jėzų. Ir kartu tai reiškia, kad mes, kurie esame engiami dėl savo tikėjimo, nesame vieni. Jėzus Kristus yra tarp mūsų ir su mumis.

Palyginime Viešpats dar kartą pasako: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas“ ir tęsia, jog vynininkas paima peilį, išpjauna kiekvieną nudžiūvusią šakelę ir apvalo kiekvieną vaisingą, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Dievas trokšta – pasitelkiant pranašo Ezekielio įvaizdį – išimti iš mūsų krūtinės negyvą, akmeninę širdį ir duoti jautrią širdį (plg. Ez 36, 26), meilės, gerumo ir taikos širdį. Jis trokšta dovanoti naują, jėgų kupiną gyvenimą. Kristus atėjo šaukti nusidėjėlių. Jiems, o ne sveikiesiems reikia gydytojo (plg. Lk 5, 31–32). Štai kodėl Vatikano II Susirinkimas Bažnyčią vadina „visuotiniu išganymo sakramentu“ (Lumen gentium, 48), skirtu nusidėjėliams, mums, atverti kelią į atsivertimą, išganymą ir gyvenimą. Ta Bažnyčios misija yra nuolatinė, patikėta jai Kristaus.

Kai kurie žmonės, žvelgdami į Bažnyčią, mato tik išorinį pavidalą. Tada Bažnyčia atrodo kaip viena iš daugelio organizacijų demokratinėje visuomenėje, pagal kurios matus bei įstatymus Bažnyčia vertintina bei traktuotina. Prisidėjus dar ir skausmingam patyrimui, kad Bažnyčioje yra gerų ir netikusių žuvų (plg. Mt 13, 47–50), kviečių ir raugių (plg. Mt 13, 24–30), o žvilgsnį prikausčius vien prie to, kas neigiama, didis ir gražus Bažnyčios slėpinys nebeatsiskleidžia. Tada nebedžiugina ir priklausymas šiam vynmedžiui – Bažnyčiai. Jei Bažnyčia neįgyvendina kieno nors paviršutiniškų ir klaidingų Bažnyčios įsivaizdavimų, tada kyla susierzinimas ir nepasitenkinimas bei pasigirsta keisčiausių samprotavimų, pavyzdžiui: „Kodėl Bažnyčia negalėtų elgtis kaip įmonė, keičianti pasiūlą, kai sumažėja paklausa?“

Vynmedžio palyginime Jėzus tęsia: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje, (…) nuo manęs atsiskyrę jūs nieko negalite nuveikti.“ Apsispręsti tenka kiekvienam iš mūsų. Koks jis svarbus, mums vėlgi pasako Viešpats: „Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.“ Šv. Augustinas († 430) taip komentuoja: „Šakelės laukia viena iš dviejų – arba vynmedis, arba ugnis; jei ji nėra vynmedyje, atsidurs ugnyje; taigi, kad neatsidurtų ugnyje, tegu būna vynmedyje.“ Pasirinkimas, kurio čia reikalaujama, primygtinai primena, koks iš pagrindų svarbus mūsų gyvenimo apsisprendimas.

Tačiau vynmedžio įvaizdis kartu žadina viltį ir pasitikėjimą. Pats Kristus visuose varguose ir sausrose yra gyvybės vandenį teikiantis šaltinis, kuris mus maitina ir stiprina. Šiame palyginime net šešis kartus pasigirsta kvietimas „pasilikti“. Atrasdami laiko maldai, pasiliekame Kristuje, atnaujiname tą dieviškąjį gyvenimą, kurį įskiepijo mumyse Šventoji Dvasia Krikšto metu. Maldoje Dievas mus apvalo, suteikdamas mums suvokimą, kas šiame gyvenime duoda vaisių, vadinasi, ir puikaus vyno, kuris Biblijoje simbolizuoja meilę, džiaugsmą, teisingumą. Vaisius, kurį turime duoti, yra meilė, o jos sąlyga – „pasilikimas“. Vakarų Bažnyčios tėvai tai vadino perseverantia, arba kantrus laikymasis bendrystėje su Viešpačiu visuose gyvenimo sūkuriuose. Pradžioje būna lengva, bet paskui tenka patirti monotoniškus dykumų kelius, kuriais reikia žengti per gyvenimą, kantriai ir ištikimai einant pirmyn bei gyvenant Dievo žodžiu, Dievo valia. O juk būtent taip ir atsiranda geras vynas – meilė Viešpačiui ir atradimo džiaugsmas.

Pasilikti Kristuje, kaip matėme, reiškia ir pasilikti Bažnyčioje. Visa tikinčiųjų bendruomenė tvirtai įskiepyta į Kristaus vynmedį. Kristuje sudarome vieną visumą. Išvien priešinamės audrai ir vienas kitą saugome. Kas tiki, tas nėra vienas. Tikime ne vieni, tikime kartu su visa visų vietovių ir laikų Bažnyčia, su Bažnyčia danguje ir žemėje. Bažnyčia, kaip Dievo žodžio skelbėja ir sakramentų teikėja, susieja mus su Kristumi, tikruoju vynmedžiu. Bažnyčia – „Atpirkėjo pilnatvė ir papildymas“, taip ją pavadino popiežius Pijus XII († 1958), yra dieviškojo gyvenimo laidas ir vaisių, apie kuriuos kalbama palyginime, tarpininkė. Todėl šv. Augustinas sako: „Kiek kas nors myli Bažnyčią, tiek jis turi Šventosios Dvasios.“ Su Bažnyčia ir Bažnyčioje Kristus yra gyvybės šaltinis, ta didybė, kurios ieškome ir ilgimės. Jis dovanoja save ir per tai dovanoja mums Dievą, laimę, meilę. Kas tiki į Kristų, tas turi ateitį. Mat Dievas trokšta ne sausros, ne to, kas negyva, dirbtina, kas galiausiai išmetama, bet to, kas vaisinga ir gyva.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-04.pdf